Visureigis ir šiais laikais yra būtina transporto priemonė, norint pažinti atšiaurųjį Sibirą, tačiau 20 amžiaus viduryje ir kelių, ir tinkamų transporto priemonių buvo dar mažiau. Todėl buvo nuspręsta ZIL-135 sunkvežimio pagrindu sukurti supervisureigį. Taip atsirado ZIL-E167 – didžiulis visureigis, kuris nebijojo nei purvo, nei sniego, nei vandens.
Sibire yra daug gamtinių resursų, tačiau juos sunku įsisavinti. Kartu šis regionas svarbus ir strategine prasme, todėl supervisureigio kūrimu buvo suinteresuotos ir Sovietų sąjungos ginkluotosios pajėgos. Taigi, ZIL-E167 buvo kuriamas ne kaip koncepcija, o kaip rimtas visureigis, galintis veikti atšiauriuose Sibiro ir Uralo regionuose.
ZIL-135 buvo pasirinktas kaip naujojo visureigio pagrindas. Tai buvo aštuonratis sunkvežimis su dviem 7 litrų varikliais skirtas 9M21 žemė-žemė tipo raketų pervežimui ir paleidimui. Kuriant ZIL-E167 visureigį, ši platforma buvo sumažinta – ZIL-E167 turėjo tik šešis ratus. Tačiau išlaikytas tas pats variklių skaičius.
1962 metais pagamintas ZIL-E167 turėjo du gale sumontuotus ZIL-375 6,96 litrų V8 variklius, išvystančius po 180 AG. Kiekvienas variklis buvo sujungtas su atskira 6 laipsnių automatine transmisija. To pakako, kad visais šešiais ratais varomas ZIL-E167 kelyje galėtų įsibėgėti iki 65 km/h. Pagrindiniame degalų bake tilpo 900 litrų benzino, kurio bent jau teoriškai turėjo pakakti 900 km įveikti.
ZIL-E167 naudojo BAZ-135 kabiną su oro valymo sistema ir MAZ-529E ratus. Iš dalies galima sakyti, kad taibuvo autobusas, nes viduje buvo daug vietos keleiviams ir atsargoms. Galima įsivaizduoti, kad šio visureigio valdymas nebuvo labai paprastas, tačiau jis nebuvo toks nemanevringas kaip atrodo – vairuojamos buvo ir priekinė, ir galinė ašys. ZIL-E167 apsisukimo spindulys siekė 11,9 metrus. Žinoma, važiavimas keliais nebuvo stiprioji ZIL-E167 pusė.
Šeši dideli varomi ratai ZIL-E167 suteikė puikų pravažumą. Visureigis neklimpo purve, o apačią dengusi skarda ne tik apsaugojo važiuoklės komponentus, bet ir padėjo slysti per pusnis. Vairuotojas iš savo vietos galėjo valdyti slėgį padangose – minkštesnės padangos padėjo įveikti smėlį ir sniegą, o kietesnės leido stabiliau jaustis ant kelio. Papildomą elektrinę įrangą, įskaitant ir vandens pompą, suko 4,5 kW elektros variklis.
ZIL-E167 buvo išties didelis sunkvežimis. Jo ilgis – 9,26 metrai, plotis – 3,13, o svoris – 7 tonos. Svorio centras buvo gana aukštas dėl aukštai gale sumontuotų variklių ir 75 cm prošvaistos. ZIL-E167 aukštis – 3,06 m.
ZIL-E167 bandymų bekelėje metu pasirodė neblogai, tačiau tai buvo nepatikimas milžinas jau vien dėl savo sudėtingos konstrukcijos. ZIL-E167 turėjo du didelius variklius, dvi automatines transmisijas ir šešis varomus ratus – tokia konstrukcija vargiai gali būti patikima. Prototipo bandymai baigėsi 1965 metais. Gynybos ministerija iš pradžių planavo užsakyti dar du ZIL-E167 visureigius, tačiau vėliau tokių planų buvo atsisakyta. Vienintelis prototipas po kurio laiko buvo apleistas.
Taip pat skaitykite:
Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;
Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;
Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;
Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;
Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;
Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?
100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;
Stipriausias pasaulio kranas Taisun;
Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;
