„Žiūrėk mama, be kablio“ – Hercules ant lėktuvnešio denio

Įprastai ant lėktuvnešių tupia mažesni lėktuvai ir, žinoma, sraigtasparniai. Dažniausiai ant šių laivų denių pamatysime naikintuvus, lengvuosius atakos lėktuvus, vieną-kitą mažesnį transporterį. Lockheed C-130 Hercules neatitinka tokio apibūdinimo, bet kelis kartus yra svečiavęsis ant vieno lėktuvnešio denio.

Lėktuvnešis – tai mobili karinė bazė ant vandens, stipriai išplečianti kovinių lėktuvų geografiją. Antrojo pasaulinio karo metais buvo svarstoma apie ledinio lėktuvnešio sukūrimą, bet ši idėja nebuvo įgyvendinta. Lėktuvnešiai tebėra labai labai svarbūs ir šiais laikais, bet vidutinio dydžio transporteriai jų neaptarnauja ir dabar.

Amerikietiško Gerald R. Ford klasės lėktuvnešio ilgis – 334 metrai. Tai yra didelis laivas, bet pakankamai trumpas pakilimo takas. Žinoma, lėktuvnešiams kuriami specialūs orlaiviai. Jiems būtino tako ilgis trumpinamas pasitelkiant įvairius sprendimus, įskaitant kablius sulaikymo lynams. Tuo tarpu įsibėgėti kylant padeda elektromagnetinė paleidimo sistema. Kai kurie lėktuvnešiai turi riestus pakilimo takų galus, kurie taip pat padeda pakilti tokioje nedidelėje erdvėje. Tačiau nepaisant visų šių priemonių, lėktuvnešiai vis tiek geriausiai tinka tik mažesniems, lengvesniems lėktuvams.

Lockheed C-130 Hercules nėra nei lengvas, nei mažas, nei sukurtas galvojant apie lėktuvnešius. Tai – vidutinis keturių variklių turbopropelerinis karinis transportinis lėktuvas, pirmam skrydžiui pakilęs 1954 metais. C-130 tarnauja nuo 1956 metų ir vis dar yra gaminamas. Egzistuoja kelios C-130 versijos – pavyzdžiui, MC-130 yra skirtas ypatingoms operacijoms, RC-130A/C – žvalgybai, KC-130 – degalų papildymui ore. Tačiau nei vienas C-130 nebuvo pritaikytas lėktuvnešių aptarnavimui.

Štai Lockheed C-130H (šiek tiek atnaujintas Hercules, gamintas nuo 1974 metų) yra 29,79 metrų ilgio. Šio lėktuvo sparnų ilgis siekia 40,4 metrus. Kiekvienas iš jo keturių Allison T56-A-15 turbopropelerinių variklių išvysto 3420 kW galią. Gamintojas nurodo, kad tuščias ir su minimaliu degalų kiekiu C-130 gali pakilti įsibėgėjęs vos 427 metrus. Pilnai pakrautam C-130 reikėtų vos ilgesnio nei kilometro ilgio tako. Bet žinote, kaip ten būna su gamintojų nurodytais skaičiais.

Žiūrėk mama, be kablio!

USS Forrestal – tai amerikietiškas 325 metrų ilgio superlėktuvnešis, tarnavęs 1955-1993 metais. Forrestal angaruose po viršutiniu deniu buvo laikomi įvairūs orlaiviai – F-14, F-4, LTV A-7 Corsair II  ir daug kitų. Vėliau prie jų prisijungė ir Grumman C-2 Greyhound transporteris, kurio fiuzeliažo ilgis – 17,32 m, sparnų – 24,56 m. Į šį lėktuvą galima pakrauti 4,5 tonas krovinio ir jis naudoja praktiškai tuos pačius Allison variklius kaip ir C-130H, bet juos turi tik du. Žinoma, C-2 yra pritaikytas darbui su lėktuvnešiais – jis turi kablį ir kyla naudodamas katapultą. Tačiau pirmam skrydžiui jis pakilo tik 1964 metais, o pajėgių transporterių lėktuvnešiams reikėjo ir anksčiau.

JAV Karinis jūrų laivynas septintojo dešimtmečio pradžioje ieškojo būdų išplėsti savo lėktuvnešių galimybes. Kelioliką tonų krovinio vienu skrydžiu atgabenantis transporteris leistų lėktuvnešiams rečiau lankytis uostuose ir išspręstų daugybę su atsargomis ir ginkluote susijusių logistinių problemų. Buvo ieškoma lėktuvo, kuris galėtų vandenyno viduryje esančiam lėktuvnešiui pristatyti daug svarbaus krovinio. C-130 tuo metu buvo jaunas, bet savo vertę jau įrodęs vidutinis transportinis lėktuvas, kuris traukė laivyno karininkų akis.

1963 metų rudenį buvo nuspręsta pradėti bandymus. Jiems pasirinktas ne įprastas C-130, o KC-130F. Tai – degalų papildymo orlaivis, tūpimui ant lėktuvnešio denio pasirinktas dėl to, kad jo svorį buvo lengva reguliuoti po truputį papildant krovinį. Karinių oro pajėgų paskolintą transporterį pilotavo Jamesas H. Flatleyis III, kuris neturėjo keturių variklių lėktuvų valdymo patirties, bet puikiai išmanė tūpimo ant lėktuvnešių specifiką.

Hercules nebuvo specialiai paruoštas darbui ant lėktuvnešio. Lėktuvo rėmas nebuvo pritaikytas stabdymo lyno kabliui ar katapultai, todėl bandymai ant Forrestal Šiaurės Atlante prasidėjo atsargiai. Pirmiausia KC-130F atliko 29 tūpsnius – lėktuvas nusileisdavo ir nesustojęs iš karto vėl pakildavo. Tačiau tuomet atėjo laikas rimtesniems bandymams.

KC-130F iš karto ėmė demonstruoti, kad ši užduotis jam – vieni juokai. Lėktuvui neprireikė nei pusės Forrestal ilgio, kad sustotų be jokių pagalbinių priemonių. Sverdamas 39 tonas KC-130F sustojo nuriedėjęs vos 81 metrą. Palaipsniui krovinys buvo didinamas kol bendras lėktuvo svoris viršijo 54 tonas, bet net ir tada galingas KC-130F pakilo po vos ilgesnio nei 220 metrų įsibėgėjimo. Iš viso KC-130F ant lėktuvnešio nutūpė ir sustojo 21 kartą (aišku, ir pakilo tiek pat kartų). Taip Hercules tapo sunkiausiu ir didžiausiu lėktuvu, kada nors nutūpusiu ant lėktuvnešio denio. Šis rekordas iki šiol nėra ir greičiausiai niekada nebus sulaužytas.

Buvo skaičiuojama, kad Lockheed C-130 Hercules į už 4000 kilometrų esantį lėktuvnešį galėtų pristatyti 11 tonų krovinio. Tačiau galiausiai buvo nuspręsta, kad tokio tipo lėktuvui tai – per daug rizikinga funkcija. Taip, bandymai buvo labai sėkmingi, bet sąlygos ne visada yra tokios idealios. Be to, lėktuvnešių angarai ir liftai tokiam lėktuvui buvo per maži, todėl atskridęs C-130 turėtų būti paliktas ant denio. Galiausiai, tuo metu jau buvo vystomas Grumman C-2 Greyhound, kuris, nors ir yra mažesnis ir su 4,5 tonų kroviniu gali nukeliauti tik 2400 km, darbui lėktuvnešiuose tinka geriau.

Beje, bandymams naudotas KC-130F gavo pravardę Look Ma, No Hook (Žiūrėk mama, be kablio) ir tarnavo iki 21 amžiaus pradžios. Į užtarnautą poilsį šis orlaivis išleistas tik 2003 metais.