Kodėl garlaivis Titanikas turėjo du stiebus? Juk tikrai ne burėms?

1912 metais Titanikas buvo ne tik vienas gražiausių, bet neabejotinai ir vienas pažangiausių pasaulio keleivinių laivų. Bet kodėl šalia juodais dūmais rūkstančių kaminų Titanikas turėjo ir du aukštus stiebus? Negi varikliams galėjo padėti burės?

RMS Titanic – taip nesulietuvintai skamba šio laivo vardas (kodėl RMS – skaitykite čia). Jis buvo užsakytas 1908 metais, į vandenį nuleistas 1911-asiais, o jau 1912 išplaukė į pirmą ir paskutinę savo kelionę. Įspūdingas 9 denių, 269 metrų ilgio laivas, kuriame galėjo tilpti 2435 keleiviai ir 892 įgulos nariai, balandžio 14 dieną atsitrenkė į ledkalnį ir nuskendo netrukus po vidurnakčio. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas, bet Titaniko tragedija nusinešė 1490–1635 gyvybes. Dažnai sakoma, kad būtų pavykę išsaugoti daugiau žmonių, jei Titanikas būtų turėjęs daugiau gelbėjimosi valčių.

O pradžia buvo kitokia. Žmonės būriavosi pamatyti išplaukiantį Titaniką, grožėjosi jo kaminais ir aukštais stiebais. Bet kam garlaiviui stiebai? Titanikas toli gražu nebuvo burlaivis.

Ar Titanikas galėjo naudoti bures?

Ne, Titanikas negalėjo naudoti burių, bet nemanykite, kad net kalbėti apie tai kvaila. Ir dabar yra hibridinių laivų, kurie gali plaukti naudodami ir variklius, ir bures (didžiausias privatus burlaivis pasaulyje A yra geras pavyzdys), ir anksčiau tokių tikrai buvo. Tačiau Titanikas buvo projektuojamas ir statomas būti labai pažangiu – technologijų iš praeities jam tikrai nereikėjo.

Titanikas per Atlantą plaukė naudodamas tris garo variklius, sukančius tris sraigtus. Du šoninius 7,2 metrų skersmens sraigtus suko du stūmokliniai keturių cilindrų garo varikliai, kartu išvystantys 22 000 kW galią. Tuo tarpu centrinį 5,2 metrų skersmens sraigtą suko 12 000 kW Parsonso turbina, naudojusi nuo stūmoklinių variklių likusį žemo slėgio garą. Centrinis sraigtas galėjo būti sustabdytas, bet negalėjo būti sukamas priešinga kryptimi.

Pastebėsite, kad ta žemo slėgio turbina buvo galingesnė nei vienas stūmoklinis variklis, tačiau vien turbinų Titaniko valdytoja White Star Line nenorėjo naudoti dėl vibracijų. Stūmoklinių variklių ir turbinos kombinacija pasiekė optimalų anglies sąnaudų, komforto ir greičio santykį. Maksimalus Titaniko greitis siekė 23 mazgus – maždaug 43 km/val.

Šiems varikliams reikėjo labai daug garo. Jis buvo generuojamas 29 boileriuose, kurie kartu laikė 44 tonas vandens. Jie buvo kaitinami 159 krosnimis, kurios per dieną prarydavo bent 540 tonų kuro. Anglis į Titaniko krosnis buvo kasama rankomis – šį darbą dirbo 176 kūrikai. Tai buvo neįtikėtinai sunkus darbas tiek dėl fizinio krūvio, tiek dėl karščio ir prastos ventiliacijos, tiek dėl psichologinio nuovargio. Titanikas turėjo keturi kaminus, bet tik trys pirmieji buvo tikri – ketvirtasis buvo sumontuotas dėl grožio, bet jame buvo ir kelios ventiliacijos angos.

Titaniko garo jėgainė pagamindavo ir labai daug elektros – daugiau nei kai kurių miestų elektrinės. Toliau variklių skyriuje buvo keturi 400 kW generatoriai. Dar du 30 kW generatoriai buvo pačiame laivo gale – jie tiekė energiją apšvietimui iki paskutinių laivo gyvenimo akimirkų.

Titanikas turėjo būti labai patikimas. Krosnys buvo nuolat valomos, verčiant šimtus tonų pelenų į vandenyną. Be to, sugedęs vienas boileris ar vienas iš variklių nebūtų visiškai sustabdę laivo. Nors išbandymų laiku Titanikas nesulaukė, galite neabejoti – jokios burės jam nebuvo reikalingos.

Kodėl Titanikas turėjo stiebus?

Taigi, Titanikas turėjo galingą anglimi kūrenamą jėgainę ir puškavo juodais dūmų debesimis per tris kaminus. Tačiau jis vis tiek turėjo 47metrų aukščio stiebus, kuriuos matote laivo priekyje ir gale.

Ir Titanikas šiuo požiūriu nebuvo vienintelis. Stiebus turėjo praktiškai visi tų laikų laivai, įskaitant ir didelius garlaivius. Tie stiebai nebuvo vienodi ir turėjo skirtingas funkcijas. Kai kurie iš jų iš tikrųjų buvo skirti burėms. Burės būtų padėjusios sutaupyti anglies ar išvengti visiško sustojimo įvykus gedimui. Vieną variklį turintys laivai net ir po smulkaus gedimo galėjo ilgam įstrigti jūroje, todėl burės buvo gera mintis. Kai kurie iš toli į stiebus panašūs įtaisai buvo skirti kroviniams į laivą įkelti – tai buvo viena iš Titaniko stiebų funkcijų.

Titanikas buvo pastatytas kaip labai modernus laivas ir pavieniai gedimai nebūtų jo sustabdę. Tačiau, nors jis buvo keleivinis vandenynų laineris, Titaniko triumuose buvo nemažai svarbaus krovinio (įskaitant ir prabangų automobilį). Jis buvo pritvirtinamas specialiais keltuvais, kurie vienoje pusėje buvo tvirtinami prie uosto infrastruktūros, kitoje pusėje – prie Titaniko stiebų.

Priekinis Titaniko stiebas laikė vadinamąjį varnos lizdą – apžvalgos postą, iš kurio buvo stebimas horizontas. Galiausiai, Titaniko stiebai laikė didelę anteną, reikalingą moderniam radiotelegrafui.

Marconi International Marine Communication Company paskolino Titanikui ir modernią radiotelegrafo įrangą, ir porą darbuotojų jai valdyti. Radiotelegrafas buvo naudojamas informacijai apie orus ir kliūtis iš kitų laivų gauti. Be to, Titaniko keleiviai turėjo galimybę siųsti telegramas. Titaniko radiotelegrafo siųstuvas buvo vienas iš galingiausių pasaulyje ir veikė 563 km spinduliu.

Taigi, Titaniko stiebai nebuvo skirti burėms. Jie padėjo pakrauti krovinius, laikė apžvalgos postą ir ilgą modernaus radiotelegrafo anteną. Beje, ta Marconi aparatūra yra vienas iš dalykų, kuriuos svajojama iškelti iš Titaniko nuolaužų, nes tai – unikalus technologinis objektas, svarbi telekomunikacijų istorijos detalė.