Dakaro ralis rengiamas nuo 1979 metų. Per visą šį laiką keitėsi lenktynių taisyklės, technika ir net vieta. Tačiau Dakaro ralis išlieka labai populiarus tiek tarp norinčiųjų dalyvauti, tiek tarp gerbėjų. Bet būta ir suklupimų.
Dakaro ralio istorija yra pilna ir triumfo, ir nelaimių. Kitaip ir būti negali, nes tai – sunkiausios bekelės ištvermės lenktynės pasaulyje. 1986 ir 1988 metai buvo juodžiausi Dakaro ralio istorijoje jau vien dėl tragiškų mirčių skaičiaus. 1999 metais Dakaro dalyviai išgyveno ginkluotą apiplėšimą. 1988 metais Dakaro ralio lyderio automobilis buvo tiesiog pavogtas. Galiausiai, nepamirškime, kad Dakaro ralis jau nebekeliauja į Dakaro miestą dėl terorizmo grėsmės.
Žmonių ir gamtos keliami pavojai drąsuolių Dakaro ralio dalyvių negąsdino. Kasmet norinčiųjų lenktyniauti iki Senegalo sostinės daugėjo nuo pat pradžių. Pirmajame Dakaro ralyje 1979 metais startavo 182 ekipažai (80 visureigių, 90 motociklų ir 12 sunkvežimių), 1985-aisiais – jau 555 (365 visureigių, 135 motociklų ir 55 sunkvežimiai). Kol kas nepralenktas rekordas pasiektas 1988 metais, kai į Dakaro ralį leidosi net 603 ekipažai.
Tačiau tokie skaičiai nebuvo išlaikyti. 1993-ųjų Dakaro ralis dalyvių skaičiumi buvo mažiausias per visą renginio istoriją. Tais metais Dakaro ralis sugrįžo į savo originalų maršrutą Paryžius-Dakaras (1992 metais buvo lenktyniaujama iki Keiptauno), bet prie starto linijos stojo tik 153 dalyviai – 65 visureigiai, 46 motociklai ir 42 sunkvežimiai. Buvo pasiektas ir dar vienas antirekordas – po 8 877 kilometrų lenktynių, iš kurių 4 476 sudarė greičio ruožai, finišavo tik 67 ekipažai. Tai yra mažiausias finišavusiųjų skaičius per visą Dakaro ralio istoriją.
Dalyvių skaičiaus kritimas buvo stebimas kurį laiką, bet 1992-ųjų Dakaro ralyje dalyvių dar buvo 332. Daug mažiau nei 1988-aisiais, bet vis tiek dvigubai daugiau nei 1993-iais. Kaip tai nutiko? Nelabai kas.
Tegul tie 1988-ieji ir buvo Dakaro pikas pagal dalyvių skaičių, bet kartu tai buvo ir tragiški metai. Žuvo net 6 žmonės, iš kurių tik 3 buvo ralio dalyviai. Žuvo 2 vaikai bei vieno jų mama. 1988 metais Vatikano laikraštis L’Osservatore Romano pavadino Dakaro ralį „nepriimtinu įžeidimu žmogaus orumui“. Europoje vyko protestai, laikraščiai gaudavo laiškų, klausiančių, kodėl kalbama apie Dakaro ralį – tokį tragiškai neatsakingą renginį. Buvo keliamos kolonializmo temos, nes žmonės jautė, kad vakariečiai naudoja Afriką kaip žaidimų aikštelę savo pramogoms, tačiau už tai vietiniams tinkamai neatsilygina. Kitaip tariant, Dakaro ralis turėjo ne pačią geriausią reputaciją.
Žmonės dalyvauja lenktynėse dėl sportinio intereso, bet yra ir tam tikras finansinis komponentas. Geri rezultatai gali pritraukti rėmėjų, paversti žmogų visuomenėje žinoma asmenybe. Bet Dakaro ralis tokio efekto tuomet neturėjo. Dakaro ralį sunku filmuoti ir transliuoti tiesiogiai – jis yra per ilgas, o dalyvių karavanas išsiplečia per didžiulę teritoriją. Prie to pridėkite tą prastą reputaciją, žūtis trasoje, dėl kurių iš dalies buvo kaltinami ir organizatoriai, ir suprasite, kodėl nuo 1988-ųjų Dakaro ralio dalyvių skaičius kasmet traukėsi.
Kai praėjo pirminis susižavėjimas Dakaro ralio idėja, sportininkai suprato, kad jie turi porą savaičių stipriai vargti dėl finišo, kuris jiems pelno ne kažin ką. Daugumai dalyvių Dakaro ambicijos baigdavosi avarijomis ir sugedusia technika, o už finišo linijos šiokia-tokia šlovė laukė tik nugalėtojų. Įvertinę investicijas, riziką ir prastą Dakaro ralio reputaciją, sportininkai ir mažesnės komandos dažnai nuspręsdavo nedalyvauti. Tai buvo per brangu, per daug pavojinga ir kėlė per daug moralinių klausimų visuomenėje, o naudos beveik nebuvo. Be to, net finišuoti aukštai mažesnėms komandoms buvo beveik neįmanoma, nes gamykliniai Peugeot, Citroën ir Mitsubishi tame laikotarpyje tiesiog dominavo.
Taigi, dalyvių skaičius traukėsi, kol 1993 metais nukrito iki 153. Bet nugalėtojai vis tiek buvo verti čempionų laurų. Automobilių klasėje triumfavo Bruno Saby ir Dominique Seriyes su Mitsubishi Pajero Evolution, o tarp motociklininkų eilinę savo pergalę pasiekė Stéphane Peterhanselis su Yamaha YZE 850T.
Nuo 1994 metų, kai Dakaro ralio organizavimą perėmė Amaury Sport Organisation, dalyvių skaičius ėmė augti, nes buvo daugiau investuojama į renginio žinomumą. Šiais laikais ir mažesnės komandos, įskaitant ir lietuviškas, gali pritraukti rėmėjų, kurti savo žinomumą ir jį paversti kažkokia nauda, kuri motyvuotų šalia sportinių ambicijų. Tam padeda internetas, didelės organizatorių ir dalyvių medija komandos, lenktynių sekimo sistemos.
