Geteborge, kaip ir kituose senuose Švedijos miestuose, yra daug medinių daugiabučių. Bet kodėl būtent Geteborge daug jų yra triaukščiai su mūriniu pirmuoju aukštu?
Tokių pastatų – medinių triaukščių su mūriniu pirmuoju aukštu – tikrai galima sutikti ir kitur, bet Geteborge jie labai dažni. Ir ne šiaip sau – tai nulėmė istorinės priežastys. Jei jums patinka įdomūs netikėti faktai apie architektūrą, sužinokite, kodėl Paryžiuje yra keli visiškai netikri pastatai. Ir paskaitykite apie polentos griežinėliu vadinamą siauriausią pastatą Turine. O jei lankysitės Geteborge, atkreipkite dėmesį ne tik į medinius pastatus su mūriniu pirmu aukštu, bet apsilankykite ir Maritiman laivų muziejuje, kur galite pabandyti suskaičiuoti Småland ginklus.
Iš tikrųjų, jei nesate labai pastabus, tikriausiai net neatkreipsite dėmesio į iš dalies mūrinius Geteborgo triaukščius. Be to, miesto centre jie ne tokie dažni. Bet jei lankysitės Geteborge po šio straipsnio perskaitymo, tikrai pastebėsite ne vieną triaukštį medinuką su mūriniu pirmuoju aukštu.
Tai – landshövdingehus (gubernatoriaus namas) stiliaus pastatai, statyti nuo 1875 iki 1947 metų. Yra ir keli naujesni pastatai, kurie atrodo panašiai, įkvėpti senojo landshövdingehus stiliaus. Geteborgo landshövdingehus turi įdomią istoriją.
Švedija visada buvo turtinga miškais ir, aišku, mediena. Mediena idealiai tiko ir sparčiai augančio Geteborgo statyboms. Tačiau mediniai pastatai tankiose gyvenvietėse turi vieną aiškų trūkumą – jei dega. Visi tai žino, bet Švedija vos per kelis metus tai įsisąmonino labai giliai ir skaudžiai – per gana trumpą laiką Varberge (1863 m.), Ronebyje (1864 m.), Karlstade (1865 m.) ir Jevlėje (1869 m.) įvyko dideli gaisrai. Tuomet įstatymais buvo įtvirtinta, kad mediniai daugiabučiai miestuose negali turėti daugiau nei dviejų aukštų. Buvo manoma, kad gesinti žemesnius pastatus yra lengviau ir liepsnos tarp jų plinta lėčiau. Be to, sudegus mažesniam pastatui, benamiais liks mažesnis žmonių skaičius.
Toks griežtas reikalavimas buvo problema. Pavyzdžiui, Geteborge namų reikėjo uosto darbininkams, žvejams, jūreiviams ir net tiems patiems statybininkams. Sparčiai augančiame mieste statybos vyko nuolat, bet dviaukštis daugiabutis tiesiog nėra praktiškas. Aišku, buvo galima statyti aukštesnius mūrinius pastatus, bet jie buvo brangūs – per brangūs paprastiems darbininkams. Taigi, Geteborge kooperatyvinė namų bendrovė Arbetarnas Byggnadsförening ir ypač jos vadovas Johannesas Nilssonas ėmė siūlyti statyti hibridinius pastatus – tegul pirmas aukštas bus mūrinis, o jau ant jo stovės tie du leidžiami mediniai aukštai.
Geteborgo valdžia neketino sutikti su tokiu pasiūlymu. Buvo jį palaikančių, įskaitant ir miesto architektą Victorą von Gegerfeltą, bet dauguma jį atmetė kaip nelegalų. Juk visa to standarto esmė buvo, kad pastatai būtų žemesni – lengviau gesinami ir ne taip aukštai į vėją iškėlę savo stogus. Koks skirtumas, koks yra pirmasis aukštas, jei antras ir trečias sudegs pirmiausia?
Nilssonas argumentavo, kad jo pasiūlymas nėra nieko ypatingo – tiesiog mūrinė dalis, kuri įprastai yra rūsys, bus iškelta į paviršių ir taps pirmuoju pastato aukštu, taip dar geriau apsaugodama medieną nuo puvimo. Jis teigė, kad Geteborge jau yra senų pastatų su gana aukštais pamatais – kas čia blogo, jei nauji daugiabučiai bus vos aukštesni? Iš tikrųjų, Nilssono pasiūlyti daugiabučiai nebuvo daug aukštesni už tuos, kurie Geteborge jau stovėjo.
Geteborgo miesto statybų taryba atmetė Nilssono įtikinėjimus. Tačiau Nilssonas nesustojo ir nužygiavo iki pat grafystės (lėno, Švedijos teritorinio vieneto) administracijos. Ir jo atkaklumas atnešė rezultatų – 1875 metais buvo patvirtinta išimtis, leidžianti statyti triaukščius pastatus su pirmu mūriniu aukštu. Išimtis taisykle virto po poros dešimtmečių, kai Geteborge jau buvo daug landshövdingehus tipo pastatų.
Kuo landshövdingehus yra geriau apsaugoti nuo gaisro nei įprasti mediniai triaukščiai? Niekuo. Aišku, mažiau medienos yra gerai, mažiau tikėtina, kad pastatą uždegs žolės gaisras, bet jei landshövdingehus pastatai būtų užsiliepsnoję, būtų sudegę ištisi kvartalai.
Nilssono pasiūlymui buvo pritarta todėl, kad žmonėms reikėjo vietos gyventi. Tai nebuvo kažkoks technologinis sprendimas, o tiesiog būdas apeiti centrinės valdžios biurokratų sukurtas taisykles. Darbininkų uostamiestyje buvo daugiau nei butų. Taigi, tiek grafystė, tiek statytojai buvo suinteresuoti to suvaržymo apėjimu, kad miestas galėtų augti ir klestėti. Ir taip gimė landshövdingehus – medinis triaukštis su mūriniu pirmuoju aukštu.
Pirmasis landshövdingehus buvo užbaigtas maždaug 1876 metais ir tada tokios konstrukcijos daugiabučiai paplito. Keitėsi laikai, mados, bet landshövdingehus išliko. Tiesa, galiausiai buvo uždrausti.
1936 metais Geteborgo valdžia nebeleido statyti landshövdingehus tipo namų naujuose rajonuose. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo, jau 1945 metais, landshövdingehus buvo visiškai uždraustas, nes buvo baiminamasi, kad ginkluoto konflikto atveju gaisrai tarp jų išplis labai greitai ir bus sunkiai gesinami. Tiesa, paskutinis landshövdingehus Geteborge užbaigtas 1947 metais, nes statybos leidimai buvo išduoti prieš draudimo įsigaliojimą.
