Vokiškas Leopard 2, itališkas C1 Ariete, amerikietiškas M1 Abrams, prancūzų Leclerc, korėjietiškas K2 Black Panther, japoniškas Type 10 – visi šie modernūs tankai turi lygiavamzdžius 120 mm pabūklus. Tuo tarpu Britiškas Challenger 2 yra vienintelis tankas NATO pajėgose su graižtviniu ginklu. Kodėl?
Graižtvos – tai spiralės raštas ginklo vamzdžio viduje, įsukantis paleistą sviedinį ar kulką. Idėja paprasta – besisukantis sviedinys turėtų lėkti stabiliai, prognozuojamai, nesivartydamas. Tačiau dabar Challenger 2 bei indiškas Arjun yra bene vieninteliai modernūs pagrindiniai kovos tankai su graižtviniais pabūklais.
Iki septintojo dešimtmečio visi tankai turėjo graižtvinius pabūklus – ir keistuolis švediškas švediškas Strv 103 be bokštelio, ir eksperimentinis labai žemas sovietinis Objekt 775, ir suomiška improvizacija BT-42.
Standartizacija karinėse pajėgose yra labai svarbi – ji stipriai palengvina amunicijos gamybą bei tiekimą, ginklų aptarnavimą ir kitus klausimus. Leopard 2 tankai gali dalintis amunicija su prancūzų Leclerc, amerikiečių M1 Abrams ir kitais tankais, atitinkančiais 120×570mm NATO standartą. O štai britų Challenger 2 naudoja kitokią amuniciją, nes yra vienintelis turintis graižtvinį pabūklą.
Graižtvų atsisakymas
Graižtviniai pabūklai nėra kažkokia archajiška technologija, pamiršta netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Straipsnio įžangoje paminėto Leopard 2 pirmtakas Leopard 1, gamintas 1965-1984 metais, turi graižtvinį britišką 105 mm Royal Ordnance L7 pabūklą, kuris įvairiomis formomis buvo montuojamas į daugybę to laikotarpio vakarietiškų tankų.
Pirmasis serijinės gamybos tankas su lygiavamzdžiu pabūklu buvo sovietinis T-62, pasirodęs 1961 metais. Nors pats tankas nestebino, nes yra tik atnaujintas T-55, tas lygiavamzdis 115 mm pabūklas privertė Vakarų ginklų kūrėjus atkreipti dėmesį. Kam tankui lygiavamzdis pabūklas, kai įprastai artilerija (ir tankai) naudoja graižtvinius ginklus?!
Iš karto pereiti prie lygiavamzdžių pabūklų Vakarai nesuskubo, bet galiausiai toks sprendimas buvo priimtas. Tam prireikė laiko, nes karinė technika tarnauja ilgai ir standartai keičiasi sunkiai, bet 120×570 R kalibras, originaliai 1979 metais pristatytas Vakarų Vokietijos pajėgoms, tapo visos NATO standartu. Na, beveik visos – prie britų dar grįšime.
Graižtvinis vamzdis sukuria daugiau trinties, todėl sviedinys jį palieka lėčiau, turėdamas mažiau energijos. Kitaip tariant, dalis energijos yra panaudojama sviedinio sukimui, o ne stūmimui pirmyn. Bet tas sukimasis kuria giroskopinio stabilizavimo efektą, todėl sviedinys nesivarto, skrieja stabiliai ir taikliai. Anksčiau, tarkim, Leopard 1 ir jo graižtvinio 105 mm pabūklo laikais, to pakako. Bet su laikų šarvai vis storėjo ir reikėjo naujų priemonių jiems pramušti. Dėl to T-62 pasirodė su lygiavamzdžiu pabūklu, kurį sviedinys palikdavo nesisukdamas, bet su didesne jėga ir greičiu. Po kiek laiko Vakarų ginklų gamintojai savo tankus taip pat apginklavo lygiavamzdžiais pabūklais. Bet kaip tada su stabilumu?
Kaip tankai išsiverčia be graižtvų?
T-62 ne tik yra pirmas serijinės gamybos tankas su lygiavamzdžiu pabūklu, bet ir pirmasis šaudantis APFSDS (Armour-piercing fin-stabilized discarding sabot) tipo sviediniais. Šio tipo amunicija turi kieto metalo strėlę, kuri sukoncentruoja smūgio jėgą į labai mažą tašką, todėl gali pradurti ir labai storus šarvus, bet tik jei lekia labai greitai ir tiesiai. T-62 sviediniai naudojo plienines strėles, o modernesnė APFSDS amunicija naudoja kietesnius volframo ar urano kinetinius sviedinius. Bet kuriuo atveju, šis pasikeitimas tankų amunicijoje sukėlė lygiavamzdžių pabūklų paplitimą.
APFSDS sviediniai reikalauja kiek įmanoma didesnio greičio. Kaip minėta, graižtvos mažina sviedinio greitį. Be to, kadangi pati strėlė yra daug mažesnio skersmens nei pabūklo vamzdis ir skrisdama išsilaisvina iš tą skirtumą užpildančios formos, greitas sukimasis galėtų priversti jos smaigalį ore piešti spirales ir taip nukreipti ją nuo kurso. Tabaluojanti strėlė atsitrenkusi į priešo mašinos šarvus neturėtų norimo efektyvumo. APFSDS sviediniai turi mažus aerodinaminius stabilizatorius (sakykime, sparnelius), kurie ir stabilizuoja tas strėles. Sukimasis, nors ir daug lėtesnis, vis tiek yra pageidaujamas, bet jį jau kuria šiek tiek riesti sparneliai, o ne graižtvos.
Stiprėjantys tankų varikliai ir važiuoklės leido gamintojams kurti storesnius šarvus, kurie buvo sunkiai įveikiami įprastiems vakarietiškiems 90 ar 105 mm pabūklams. Taigi, 1979 metais Vakaruose buvo pereita prie lygiavamzdžio 120 mm standarto ir APFSDS sviedinių. Didesnis kalibras sviediniui suteikė daugiau energijos, o lygus vamzdis – greičio. Tai nereiškia, kad šiuolaikiniai tankai, tokie kaip Leopard 2 ar K2 Black Panther negali šaudyti kitokia amunicija – gali ir šaudo. Tiesiog tie sviediniai lekia greičiau ir yra stabilizuojami naudojant aerodinamikos principus, o ne giroskopo efektą.
Kodėl Challenger 2 turi graižtvinį pabūklą?
Straipsnio pradžioje pabrėžta, kad standartizacija karinėse pajėgose yra labai svarbi. Tai, kad Leopard 2, Leclerc, C1 Ariete, M1 Abrams ir daug kitų tankų gali dalintis amunicija yra labai gerai. Ir visi tai supranta. Tačiau britų Challenger 2 vis dar užsispyrusiai naudoja graižtvinį pabūklą.
Beje, žinote, kodėl tanko pabūklo vamzdžio viduryje dažnai yra sustorėjimas?
Reikalavimus naujų tankų charakteristikoms apibrėžia tai, kaip pajėgos ketina juos naudoti. JK Karališkosios ginkluotos pajėgos didelį dėmesį teikia vadinamajai HESH (high-explosive squash head) amunicijai. Tai – sviedinys su plastikinių sprogmenų galvute, kuri akimirkai tarsi prisitaiko prie taikinio formos ir tada sprogsta, pasiųsdama smūginę bangą gilyn. HESH sviediniai nėra šarvamušiai, bet jie gali vidinę šarvo pusę paversti mirtinomis skeveldromis, kurios pražudo mašinos įgulą ir gali detonuoti viduje saugomą amuniciją. Bet britiškai tankų naudojimo taktikai labiausiai tinka tai, kad HESH veikia efektyviau prieš lengvai šarvuotą techniką bei pastatus ir yra pavojingi didesniu atstumu.
HESH sviediniai, vaizdžiai tariant, yra senamadiškai stori, todėl jiems reikia to giroskopinio stabilumo. Taigi, kurdami Challenger 2 tanką britai nesekė madų ir rinkosi ne standartizaciją ir lygiavamzdį pabūklą, o HESH ir graižtvas.
Challenger 2 gali naudoti specialiai pritaikytą APFSDS amuniciją. Challenger 2 ir Arjun skirtas APFSDS sviedinys turi specialų žiedą, kuris laisvai sukasi aplink strėlę ir taip sumažina šiuo atveju nepageidaujamą graižtvų efektą. Tiesiog šis ginklas yra labiau pritaikytas konvencinės formos sviediniams, kai lygiavamzdžiai yra labiau pritaikyti APFSDS ir turi kitų privalumų.
Taigi, lygiavamzdžiai pabūklai yra labiau pritaikyti APFSDS, graižtviniai – įprastos formos amunicijai. Kitas Jungtinės Karalystės pagrindinis kovos tankas jau naudos vokišką Rheinmetall 120 mm lygiavamzdį pabūklą. Jau vien dėl to, kad ir britai galėtų naudoti to pačio standarto tankų amuniciją.
Kinetinė šarvamušė volframo ar urano strėlių strėlių amunicija, žinoma, yra naudinga šiuolaikinei karybai. Tačiau lygiavamzdžiai tankų pabūklai turi ir kitų privalumų. Visų pirma, per juos galima leisti ir tam pritaikytas prieštankines raketas. Be to, jie yra pigesni – tiksliai išpjauti spirales plieninio vamzdžio viduje nėra lengva ar pigu. Galiausiai, jie tarnauja ilgiau, nes graižtvos patiria nemažai trinties ir dėvisi, todėl graižtvinius vamzdžius tenka keisti dažniau.
