Volkswagen logotipas, regis, netinka superautomobiliams. Tai – kasdienių mašinų gamintojo ženklas, juolab, kad Volkswagen grupėje yra ir kitų geriau tam tinkančių markių. Tačiau 1997 metais Tokijo automobilių parodoje pasirodė ryškiai geltonas W12.
Volkswagen inžinieriai kartas nuo karto pažaidžia su mintimi gaminti sportinį automobilį. Štai Volkswagen EcoRacer buvo neišsipildžiusios dyzelinės ateities pranašas, o Volkswagen BlueSport iš tikrųjų buvo pakankamai arti serijinės gamybos. Tačiau su Volkswagen marke yra siejami kiti lūkesčiai – Volkswagen grupės strategijoje ypatingi sportiniai automobiliai paliekami Audi, Lamborghini, Porsche, Bentley ir Bugatti markėms.
Kam Volkswagen reikalingas ypatingas superautomobilis?
Ferdinandas Piëchas, galima sakyti, gimė tam, kad dirbtų Volkswagen grupėje. Jo mama buvo Ferdinando Porsche dukra. 1963 metais vos baigęs mechanikos inžinerijos studijas Šveicarijos federaliniame technologijų institute Ciuriche, Piëchas pradėjo dirbti savo dėdės Ferry Porsche komandoje, kur netrukus tapo techniniu direktoriumi ir prisidėjo prie ne vieno Volkswagen kūrimo.
Šis straipsnis nėra apie Piëchą, todėl keletą jo karjeros vingių galima ir praleisti. 1993 metais jis tapo Volkswagen valdybos pirmininku ir ėmėsi spręsti galvosūkį – kaip ištraukti į finansinę duobę krentančią kompaniją? Jo sprendimas – markės įvaizdžio keitimas ir produktų įvairovės plėtra. Piëchas manė, kad Volkswagen turi galutinai pamesti pigaus automobilio įvaizdį, kelti kokybės kartelę ir pasiūlyti ką nors kiekvienam pirkėjui.
Netrukus Piëchas kreipėsi į garsųjį italų automobilių kūrėją Giorgetto Giugiaro ir nurodė jam sukurti ypatingą superautomobilį su W12 varikliu. Tik kam to reikia? Tikriausiai ne vienas Volkswagen akcininkas to klausė, bet Piëchas norėjo nustebinti pasaulį ir įrodyti Volkswagen inžinerines galimybes. Jis norėjo, kad būtų aišku, jog Volkswagen gali sukurti superautomobilį ir didelį galingą variklį.
Volkswagen W12
1997 metais Tokijo automobilių parodos lankytojai buvo nustebinti – Volkswagen stende išdidžiai stovėjo geltonas W12 Syncro koncepcinis superautomobilis. Modernaus, aptakaus dizaino gražuolis pasižymėjo lygiomis, dailiomis kėbulo linijomis, aukštyn atveriamomis durelėmis ir ryškiu W12 ženkliuku gale.
W12 variklio Volkswagen nesukūrė iš nieko. Nuo 1991 metų VW gamina VR6 variklį. Tai – labai aštraus kampo V6, kurio cilindrų eilės yra taip arti viena kitos, kad joms pakanka vienos variklio galvos ir tik poros skirstomųjų velenų. Volkswagen inžinieriai suklijavo porą tokių variklių (panašiai kaip Peugeot 907 kūrėjai sujungė porą V6, kad gautų V12) ir gavo labai kompaktišką 5,6 litrų W12, išvystantį 309 kW galią. Ji buvo perduodama visiems superautomobilio ratams.
Nors atrodė, kad Volkswagen niekada nesiryžtų gaminti W12 superautomobilio, 1998 metais Ženevoje pristatytas raudonas šio modelio kabrioletas. Parodos lankytojai tikriausiai neįžvelgė, kad raudsteris yra šiek tiek platesnis už kupė versiją, bet galėjo sužinoti, kad jis yra varomas tik galiniais ratais. Neskaitant dingusios Syncro keturių varomų ratų sistemos, mechaniškai W12 raudsteris nuo kupė nesiskyrė.
Volkswagen šios idėjos nepaleido ne vienus metus. 2001-ųjų Tokijo automobilių parodoje pasirodė atnaujinta Volkswagen W12 versija. Ryškiai oranžinis automobilis šiek tiek pasikeitė ir išoriškai, bet didžiausias pokytis buvo W12 širdyje.
2001-ųjų Volkswagen W12 jau turi 6,0 litrų variklį, išvystantį 441 kw. Ir tai yra tikrų tikriausias prototipas, galintis važiuoti ir daryti neįtikėtinus dalykus. 100 km/val. greitį šis automobilis išvystė per 3,5 sekundes ir bėgėjosi iki pat 357 km/val. Ir šis automobilis ne šiaip sau netrukus gavo Nardò pravardę.
W12 Nardò šlovė ir pensija
1975 metais Italijoje pastatytas Nardò žiedas yra 12,5 km ilgio bandymų trasa. Išvystyti maksimalų greitį čia neįmanoma – visa trasa yra vienas didelis posūkis. Tačiau Volkswagen su savo W12 prototipu ten pasiekti šį tą neįtikėtino.
Volkswagen variklių kūrimo vadovas Rudolfas-Helmutas Strozykas ir Ferdinandas Piëchas norėjo, kad W12 įrodytų savo ištvermę. Todėl 2001-ųjų spalį Volkswagen W12 prototipas, pagamintas Italdesign gamykloje Italijoje, išriedėjo į Nardò žiedą. Volkswagen norėjo, kad šis automobilis išlaikytų kiek įmanoma aukštesnį greitį visas 24 valandas. Prototipui teko stoti kas 80 minučių – degalų pakako tik tokiam laikui. Tai suteikdavo galimybę ir vairuotojui pakeisti. Tai buvo sunkios 24 valandos, kurių pabaigoje Volkswagen W12 pradėjo kentėti nuo mechaninių problemų.
Galutinis rezultatas – vidutinis 295,24 km/val. greitis. Nei Piëchui, nei Strozykui tai netiko, nors bandymo metu buvo sulaužytas ne vienas rekordas. Todėl po keturių mėnesių komanda grįžo į Nardo.
2002-ųjų vasarį Volkswagen W12 pasiekė savo išsvajotą rekordą – 24 valandas Nardò žiede palaikė vidutinį 322,891 km/val. greitį ir nuvažiavo vos daugiau nei 7740 km. Tai buvo išties įspūdingas pasiekimas. Be to, tai buvo puiki proga pristatyti dar vieną Piëcho modelių įvairovės plėtros pavyzdį – Volkswagen Phaeton. Nors Volkswagen W12 Nardò nepasiekė serijinės gamybos, Phaeton limuzinas buvo vienas iš tų automobilių, kurie galėjo džiaugtis tuo W12 varikliu.
Kodėl Volkswagen įrodė savo superautomobilio patikimumą, greitį ir stabilumą, bet nesiėmė jo gamybos? Atsakymas paprastas – Volkswagen nenorėjo konkuruoti su savo markėmis. Volkswagen grupė Piëcho vadovavimo metu įsigijo daug prabangių markių – Bentley, Bugatti, Lamborghini. Taigi, W12 Nardò buvo nustumtas į muziejų.
Kita vertus, W12 variklio Volkswagen nepamiršo – jis rado vietos po Audi A8, Bentley Continental GT, Flying Spur bei Bentayga, Volkswagen Touareg kapotais. Be to, W12 tapo Volkswagen Passat montuoto W8 bei Bugatti Veyron W16 variklių pirmtaku.
