Dalyvavimas Formulėje 1 reikalauja geros fizinės formos ir sveikatos. Patiriamos apkrovos ir dažnos avarijos yra tikras iššūkis kūnui. Be to, reikia gero reakcijos laiko, judesių aštrumo. Formulė 1 yra sportas jauniems žmonėms, kur 40-ies sulaukę sportininkai yra reta išimtis. Tačiau vienas F1 Grand Prix nugalėtojas buvo gerokai vyresnis.
Formulė 1 yra automobilių sporto karalienė, iš savo dalyvių kūnų reikalaujanti labai daug. Ištvermės lenktynės šiuo požiūriu vyresniems vairuotojams tinka labiau. Vyriausias Dakaro ralio nugalėtojas pergalingo finišo kirtimo dieną buvo 57 metų ir 9 mėnesių amžiaus – Formulėje 1 tokių senų dalyvių tiesiog nebūna.
Ir ne – Nodum.lt nesišaipo iš vyresnių sportininkų. Ilga karjera automobilių sporte yra tai, kuo verta didžiuotis. Tiesiog realybė yra tokia, kad F1 lenktynės yra tinkamesnės jauniems kūnams. Tiesą sakant, Formulę 1 palikę pilotai (ar žinote, kodėl jie taip vadinami?) dažnai pereina į ištvermės lenktynes, kur jų patirtis ir išmintis yra didžiuliai privalumai.
Dabar Formulės 1 taisyklės numato, kad lenktynės gali trukti iki 2 valandų. Net jei dėl prastų oro sąlygų bolidai negali įveikti visos numatytos lenktynių distancijos, po 2 valandų skelbiamas finišas. Toks lenktynių formatas toli gražu neprimena ištvermės lenktynių, bet anksčiau buvo kitaip.
Grand Prix lenktynės buvo organizuojamos ir anksčiau, bet Formulė 1 oficialiai savo istoriją skaičiuoja nuo 1950-ųjų. Tais laikais F1 lenktynės buvo gerokai ilgesnės, o bolidai – lėtesni ir paprastesni. Tai labai sparčiai keitėsi, kartu augo ir sportininkų kūnams bei protams tenkančios apkrovos. Todėl nieko keisto, kad seniausią Formulės 1 lenktynių nugalėtoją rasime ant 1951-ųjų Prancūzijos Grand Prix podiumo.
Vyriausias F1 nugalėtojas Luigi Fagioli
Luigi Fagioli, kaip galite nuspėti iš jo vardo, buvo italų lenktynininkas. Jis gimė 1898 metais ir nuo mažens labai domėjosi tuo metu dar labai nauju išradimu – automobiliais. Fagioli nuo paauglystės varžėsi lenktynėse ir 1926 metais pirmą kartą tapo Grand Prix dalyviu.
Fagioli buvo nepaprastai talentingas lenktynininkas ir netrukus varžėsi už Maserati komandos bolido vairo. Jis laimėjo kelias garsias Grand Prix lenktynes, dažnai artimai varžydamasis su garsiuoju Louisu Chironu. Vėliau jis vairavo Alfa Romeo bolidus. Fagioli buvo laikomas vienu geriausių lenktynininkų Europoje ir jo trofėjų kolekcija tai įrodė – jis yra triumfavęs Monzos, Romos, Italijos Grand Prix, taip pat garsiose Coppa Acerbo lenktynėse.
1934 metais Luigi Fagioli perėjo į Mercedes ir su Sidabrinėmis Strėlėmis vėl laimėjo Coppa Acerbo bei Italijos Grand Prix, tapo Ispanijos bei Monako GP nugalėtoju. Fagioli garsėjo savo karštu būdu ir dažnai įsiveldavo į atvirus fizinius konfliktus – tiek trasoje, tiek už jos ribų.
1950 metais, kai Formulė 1 pradėjo rašyti savo istoriją, Luigi Fagioli jau buvo karūnuotas veteranas. Tiesa, jo amžius ir ilgi kratymosi lenktyniniuose boliduose dešimtmečiai paliko gilų pėdsaką Fagioli kūne. 1950 metais, kai jis grįžo į Alfa Romeo komandą, Fagioli jau vaikščiojo su lazdele ir kentėjo nuo reumato. Nepaisant to, jis vis tiek buvo vienas greičiausių pilotų trasoje – pirmajame Formulės 1 sezone jis penkis kartus lipo ant podiumo ir čempionate liko trečias.
1951-ųjų Formulės 1 sezone Fagioli varžėsi tik kartą. Tai buvo Prancūzijos Grand Prix ir Fagioli su Alfa Romeo 159B kvalifikavosi septintas. Dėl varžovus kamavusių techninių problemų jis iš tikrųjų turėjo neblogų galimybių finišuoti pirmas, tačiau vieno degalų papildymo metu komanda liepė jam atiduoti savo gerai veikiantį bolidą Juanui Manuelui Fangio. Fagioli gavo Fangio bolidą, kuris turėjo mechaninių problemų, ir galiausiai finišavo 11-as.
Toks komandos sprendimas taip įpykdė karštakošį Fagioli, kad jis visiems laikams pasitraukė iš Grand Prix lenktynių. Tačiau tais laikais apsikeitimas bolidais buvo įprasta taktika. Buvo skaičiuojami ne lenktynininko, o bolido įveikti kilometrai. Kitaip tariant, pirmaujantį bolidą gavęs pilotas galėjo laimėti lenktynes, net jei visą laiką vilkosi paskutinis. Alfa Romeo galvojo apie pergalę, o Fangio tuo metu buvo nepralenkiamas lenktynininkas ir varžėsi dėl čempiono titulo. Fangio ir kvalifikavosi pirmas, kai Fagioli prie starto linijos stojo septintoje vietoje. Taigi, sprendimas buvo logiškas, net jei Fagioli jautėsi nuskriaustas.
Fangio 1951-ųjų Prancūzijos Grand Prix lenktynėse triumfavo su Fagioli bolidu. Trasoje jis praleido 3 valandas, 22 minutes ir 11 sekundžių, įveikė beveik 602 kilometrus. Kadangi nemažą pergalingos distancijos dalį įveikė Fagioli, nugalėtojo titulas skirtas ir jam. Taip 53 metų ir 22 dienų amžiaus Fagioli tapo vyriausiu Formulės 1 Grand Prix nugalėtoju. Nors tai įvyko keistomis aplinkybėmis ir su Fangio pagalba, legendinis Fagioli, lenktyniavęs nuo trečiojo dešimtmečio, buvo nusipelnęs tos garbės. Jis yra vienintelis 19-ame amžiuje gimęs lenktynininkas, laimėjęs Formulės 1 lenktynes.
Jei Formulė 1 būtų prasidėjusi anksčiau, Luigi Fagioli greičiausiai būtų tapęs čempionu (tarkim, kokiame 1930-ųjų sezone). Jo gyvenimas baigėsi taip, kaip ir galite nuspėti – 1952 metais jis jau lenktyniavo Lancia sportinių automobilių komandoje ir žuvo dėl per treniruotę Monake patirtų traumų.
