Martyno E30. Įdomus restauracijos projektas – dabartinė automobilio būklė ir vizija

Martyno E30. Įdomus restauracijos projektas – dabartinė automobilio būklė ir vizija

Pristatome naują straipsnių seriją, skirtą BMW 318 (E30) restauracijai. Joje bus aprašoma 1990-ųjų E30 kupė prisikėlimo istorija. Su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai restauruojamas automobilis jau netolimoje ateityje puoš gatves, tačiau kol kas nėra geriausios sportinės formos. Pirmajame serijos straipsnyje aprašome dabartinę automobilio būklę, pagrindines problemas ir viziją.

Įdomus projektas – Martyno E30 kils naujam gyvenimui

Martynas – automobilių entuziastas, seniai svajoję apie BMW E30 projektą. Tai nėra labai retas ar vertingas automobilis, tačiau tai galima laikyti ir trūkumu, ir privalumu. Tai, kad tokių automobilių pasaulyje  yra daug rimtų kolekcionierių nevilioja, tačiau kartu ir leidžia jį keisti kaip tik užsinori savininkas. Jokios istorinės vertės išsaugoti nereikia, o po restauracijos automobilis įgaus unikalumą, kurio dabar neturi.

Martyno garaže – 1990-ųjų trečios serijos BMW (E30).

Tai – 1990-ųjų E30 kupė, 318 modelis, su 83 kW keturių cilindrų varikliu. Per savo 27 gyvenimo metus automobilis tikrai nebuvo saugomas kaip kokia egzotiška kolekcinė vertybė, jam teko įveikti ne vieną ir ne du šimtus tūkstančių kilometrų, todėl nieko keisto, kad jau ryškiai matosi dėvėjimosi ženklai.




Dabartinė automobilio būklė

Iš tikrųjų, šis BMW važiuoja, mechanine prasme jis nėra labai prastai išsilaikęs. Tačiau dėl to, kad keletą metų stovėjo nenaudojamas, kai kurie važiuoklės komponentai yra visiškai nebetinkami.  Pavyzdžiui, reikės keisti stabdžius, granatų gumas ir kai kurias kitas dalis. Nemažai jų bus keičiama ir dėl Martyno įsivaizdavimo, kaip automobilis turi atrodyti, kai projektas bus baigtas. Ateityje E30 tūps arčiau žemės ir bus sportiškesnis, o tam reikės didelių pakeitimų važiuoklėje.

Po variklio gaubtu – 1,8 litro variklis, išvystantis apie 113 AG (83 kW).

Tuo tarpu variklis skleidžia vairuotojo ausiai nemielus garsus, susijusius su kompensatoriaus problemomis. Nors šis gedimas yra pataisomas, gali būti, kad variklis bus keičiamas – šis sprendimas dar nėra priimtas. Naujas variklis galėtų būti galingesnis, keitimo metu pavyktų lengvai sutvarkyti  viską taip, kad jis dirbtų kaip naujas. Kadangi Martynas nori sportiško automobilio, kuris idealiu atveju dar ir gražiai riaumotų, naujas variklis atrodo kaip nebloga išeitis.

Suplyšusi vairuotojo sėdynė

E30 turi stiprių kosmetinių defektų. Kaip matote nuotraukose, kėbulas turi rimtų rūdžių, dugne jau pasirodė skylės. Spalva tikrai nebeatrodo gyvybingai, todėl automobilį teks pardažyti. Salonas taip pat yra stipriai susidėvėjęs. Vairuotojo sėdynės danga yra visiškai suplyšusi, vairas yra stipriai nutrintas, o ir likusiai salono daliai nepakenks gilus valymas. Vairas bus persiuvamas oda, o sprendimai dėl likusios salono dalies atgaivinimo kol kas dar nėra priimti.

Nutrintas vairas

Iš esmės, turint omenyje jo amžių, automobilis nėra labai prastos būklės. Nedidelis remontas jį gali greitai pastatyti ant kelio, tačiau Martyno vizija yra kiek kitokia. E30 ateityje bus dažomas, gaus naujus ratus, važiuoklę, bus atnaujintas salonas.



Martyno vizija

BMW E30 entuziastams patinka dėl savo proporcijų ir kampuotos išvaizdos. Šiuolaikiniai automobiliai yra išpūsti ir užapvalinti, kas yra savotiškai gražu, bet E30 šiandien gatvėse išsiskiria savo tiesiomis, griežtomis linijomis ir gana kompaktišku kėbulu. Tačiau originalus E30 vis tiek yra šiek tiek pilkas ir nuobodus, todėl Martynas planuoja pakoreguoti jo išvaizdą.

Kėbulą jau gana stipriai pažeidė rūdys, bet jis bus perdažytas.

Užbaigtas E30 dėvės originalius BBS ratlankius, bus arčiau žemės, turės ryškią juodą spalvą. Platesni ratai ir mažesnė prošvaista kardinaliai pakeis automobilio išvaizdą, jis atrodys atletiškesnis ir nepaliks abejonių, kad tai – ne šiaip senas automobilis, o entuziasto mašina. Tam reikės automobilį dažyti, keisti važiuoklę, tačiau po šių darbų E30 atrodys nepriekaištingai.

Matosi, kad automobilis nėra naujas, bet jau visai greitai jis atrodys visiškai kitaip.

Martynas nori, kad jo BMW būtų greitas, todėl bus dirbama ir po kapotu. Turint omenyje ne geriausią variklio būklę, tikriausiai daugiau galios bus siekiama keičiant variklį. Kol kas Martynas nenusprendė, kokia širdis plaks po E30 variklio dangčiu ar kiek galios jis nori pasiekti, tačiau darbai prasidės dar šiemet, todėl Nodum.lt apie tai būtinai praneš kituose serijos straipsniuose. Galiausiai, išmetimo sistema taip pat bus pasirinkta atsakingai – gražus, sportiškas automobilis turės ir gražiai dainuoti.

Tiesio, griežtos kėbulo linijos išsiskiria iš šiuolaikinių automobilių masės.

Aišku, kai kurie pastebės, kad ši vizija nėra unikali. Taip sutvarkytų E30 nuotraukų gausu internete – žeminta važiuoklė, blizgantys BBS ratai, ryškios chromo detalės, didelį garsą generuojantis išmetimas. Tačiau neskubėkite su išvadomis, Martyno BMW bus kitoks ir turės išskirtinių detalių. Tai bus įdomus projektas, tiek Martynui, tiek tiems, kurie stebės jo progresą.




Kitas serijos straipsnis – vos tik bus atlikti žymesni darbai. Pasistengsime aprašytą visą projekto eigą. Jei turite klausimų, galite juos užduoti mūsų FB puslapyje.

Automobilių entuziastai pasigamino važiuojantį GAZ-67 modelį – 33 % sumažintas visureigis pritrenkia tikslumu

Automobilių entuziastai pasigamino važiuojantį GAZ-67 modelį – 33 % sumažintas visureigis pritrenkia tikslumu

Valdemaras Gansauskas su sūnumis turi įspūdingą senovinių automobilių kolekciją. Joje – apie trisdešimt įvairių automobilių, tačiau dalis jų vis dar jaukia restauracijos. Dainius, Valdemaro sūnus, kaip ir jo tėtis mėgsta seniems automobiliams sugrąžinti per laiką prarastą tobulą išvaizdą ir mašinas restauruoja labai kruopščiai. Tai – daug kantrybės, užsispyrimo ir, be abejonės, aistros reikalaujantis užsiėmimas. Paklausti koks automobilis kolekcijoje pats vertingiausias vyrai ilgai negalvoja – tai Juozo Tamkvaičio „Svajonė“ ir pačių pagamintas GAZ-67 visureigio modelis.

Mažylis GAZ-67 modelis yra 33 % sumažinta originalaus istorinio visureigio kopija.

Šį atsakymą nesunku suprasti – abu šie automobiliai vienetiniai, tokių daugiau nėra visame pasaulyje. Juozo Tamkvaičio kadaise pagaminta „Svajonė“ ir šiandien atrodo kaip lietuviškos automobilių kultūros perlas, nors jai atgimti prireikė ilgų Valdemaro ir Dainiaus pastangų. Visgi, „Svajonė“ verta atskiro straipsnio – šiandien pakalbėsime apie unikalų GAZ-67 modelį.

Teko studijuoti brėžinius. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai –  asociacijos „Retromobile“ nariai, kurių automobilių kolekcijoje yra ne vienas GAZ-67 modelis. Vyrai jų nelepina – visureigiai dalyvauja bekelės žygiuose, kuriuose tenka įveikti ne vieną purvynų kilometrą. Kartą Dainiaus dukra, kuriai tuomet tebuvo septyneri, vaikiškai užsiminė, kad ji irgi nori tokio visureigio ir iš karto vyrų galvose užsidegė lemputė – idėja pagaminti sumažintą GAZ-67 visureigio modelį.

Visos smulkios kėbulo detalės iš plieninės skardos buvo lankstomos rankomis, stengiantis išlaikyti teisingas proporcijas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Ne visos automobilių entuziastų svajonės yra praktiškos ir racionalios paprastų žmonių akimis. Tiesą sakant, dauguma mūsų svajonių yra visiškai atitrūkusios nuo realybės ir neturi jokio praktinio pagrindo. Valdemaro ir Dainiaus sumanymas pagaminti 33 % sumažintą visureigį nebuvo išimtis. Tačiau noras vaikams padovanoti išskirtinę dovaną, kurios niekas kitas pasaulyje neturi, buvo didžiulis, todėl dar 2011 metais vyrai ėmėsi darbo.

Visos daiktadėžės yra tikros – atsidaro taip, kaip ir tikrojo visureigio. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

GAZ-67 visureigis jiems buvo gerai pažįstamas – vyrai ne vieną tokį jau buvo restauravę. Jie gerai žinojo visureigio konstrukcijos subtilybes ir pagrindinius mazgus, tačiau darbas vis tiek prasidėjo nuo brėžinių analizės. Kompiuterio ekrane apžiūrėti planai buvo ranka perbraižomi ant popieriaus lapo – taip automobilio kūrėjams tiesiog buvo paprasčiau vizualizuoti būsimo modelio konstrukciją. Juk užduotis tikrai nebuvo iš lengvųjų – niekas kitas trečdaliu mažesnio tikslaus visureigio modelio dar nebuvo gaminęs.

Remas – detalė, kurios niekas nematys – tai pat buvo gaminama pagal brėžinius, bet buvo pritaikytas kitokiam varikliui. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Iš pradžių buvo gaminamas kėbulas. Tam panaudota plieninė skarda – nors automobilis ir buvo sugalvotas vaikų pramogoms, buvo stengiamasi, kad jis būtų kiek įmanoma tikslesnis. Viskas turėjo būti savo vietose – visos daiktadėžės, išlinkimai, kampai ir proporcijos turėjo atitikti originalaus visureigio vaizdą. Nors GAZ-67 ypatingai elegantiškomis formomis nepasižymėjo, kai kurias detales tiksliai išlankstyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau Dainiaus patirtis ir kruopštumas padarė savo.

Modelį varo 150 kubinių centimetrų keturačio variklis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Vėliau pereita prie rėmo gamybos. Tai – dalis, kurios automobilį apžiūrinėjantys žmonės tikrai nepastebi, nes ji slepiasi po mašinos kėbulu. Tačiau ir jį vyrai kruopščiai gamino pagal brėžinius. Buvo stengiamasi, kad jis kiek įmanoma atitiktų 33 %  sumažintus tikro visureigio išmatavimus. Rėmas buvo pritaikytas naujam varikliui ir šiek tiek kitokiai galinei ašiai, tačiau neskaitant to – yra būtent toks, koks ir turėtų  būti GAZ-67 visureigyje.

Specialiai pagamintos lingės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Tikras GAZ-67 yra varomas 3,3 l keturių cilindru varikliu, kuris suka visus keturis visureigio ratus. Savaime aišku, kad ieškoti 33 % mažesnio variklio tiesiog nebuvo prasmės. Vietoj to buvo pasirinktas 150 kubinių centimetrų Loncin keturačio variklis. Panaudota ir keturačio galinė varančioji ašis, tačiau perdavimas buvo pakeistas, kad ratai būtų sukami lėčiau, bet kartu turėtų didesnį sukimo momentą. Tai buvo būtina, nes mažasis GAZ-67 yra kur kas sunkesnis nei keturatis, kurio varančioji dalis ir buvo panaudota.

Keturačio variklis sukosi per greitai – perdavimas leido sukimą sulėtinti ir automobiliui suteikti aukštesnį sukimo momentą. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)





Dabar žmonės dažnai spėlioja, kad šis GAZ-67 modelis buvo pagamintas ant keturačio motociklo bazės. Tai – visiška netiesa. Buvo panaudotas tik keturačio variklis su pavarų dėže ir varančioji ašis. Viską kitką Valdemarui ir Dainiui teko ieškoti kituose automobiliuose ar gaminti patiems. Štai Zaz 965 vairo kolonėlę pavyko pritaikyti, o kuro baką, išmetimo sistemą, linges, kitus važiuoklės mazgus bei dar daug kitų dalių teko gaminti patiems.

Net tokias sudėtingų formų dalis kaip kuro bakas teko gaminti patiems. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Visgi, gyvenimas dažnai trukdo mūsų planams. Dar 2011 metais pradėtas visureigis buvo padėtas į garažo kampą ir trumpam pamirštas. Gansauskai ėmėsi kitų istorinių automobilių, kuriems teko suteikti prioritetą. Darbas buvo pratęstas tik šiemet. Buvo pagamintos trūkstamos dalys, išspręsti kai kurie techniniai klausimai.

Visos mažylio GAZ-67 dalys buvo kruopščiai nugruntuotos ir nudažytos. Tuomet modelis buvo surinktas ir pristatytas visuomenei. Nors automobilis buvo užbaigtas dar pakankamai neseniai, jis jau spėjo sudalyvauti ne viename renginyje. Mažylis GAZ-67 iš tikrųjų traukia praeivių žvilgsnius, nors nedaugelis gali įvertinti kiek darbo į šį kūrinį buvo įdėta.

Važiuoklės geometrija ir išmatavimai – tobulai atitinka originalaus GAZ-67 visureigio charakteristikas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Labiausiai stebina tikslumas. Automobilio išmatavimai – tobulai atitinka mastelį. Viskas, įskaitant važiuoklės geometriją, kėbulą, vidaus apdailą ir išorėje tvirtinamas rankenas, yra tikslios lygiai 33 % sumažinto GAZ-67 konstrukcijos detalių kopijos. Net ir ratai bei lempos yra lygiai 33 % mažesni nei originalaus visureigio. Vyrai pasakojo, kad prireikė keleto bandymų, kol pavyko rėmą pritaikyti varikliui bei tinkamai sureguliuoti perdavimo mechanizmą.

Mažylis GAZ-67 buvo kruopščiai nugruntuotas ir nudažytas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Į akis krenta ir stulbinantis dėmesys detalėms. Kiekviena daiktadėžė yra funkcionali ir atsidaro taip, kaip ir turėtų. Važiuoklė, kurios niekas nepastebi, taip pat atitinka tikro GAZ-67 visureigio konstrukcinius sprendimus. Kuro bakas, išmetimo vamzdžių išėjimas, rankenos – viskas savo vietoje. Vienintelis iš karto pastebimas skirtumas – sėdynių vieta. Jas teko sumontuoti kiek toliau, kad modelį galėtų vairuoti ir suaugęs žmogus. Tačiau pedalai ir pavarų svirtis taip pat lengvai atpažįstami – o juk juos taip pat reikėjo gerai apgalvoti ir suprojektuoti mintyse.

Padžiautos džiūsta kėbulo detalės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Keleivio vietoje trumpam teko pasėdėti ir man. Mažylis GAZ-67 bėgėjasi labai greitai ir yra gana stabilus. Maksimalaus išvystomo greičio niekas nematavo, nors modelio kūrėjai spėja, kad jis gali siekti apie 80 km/h. Kadangi variklis tvirtai, be jokių pagalvėlių, yra prisuktas prie rėmo, jaučiama vibracija, tačiau ne tokia stipri ir erzinanti, kaip galite įsivaizduoti. Visureigis nemėgsta posūkių, nes neturi diferencialo, tačiau juo važinėti tikrai labai smagu. Mano ūgis – apie 183 cm, tačiau visureigyje tilpau be vargo. Gansauskai juokėsi, kad jame kur kas daugiau vietos nei įprasto dydžio „Svajonėje“.

Išmetimo sistema buvo pagaminta taip, kad išeitų toje vietoje, kur yra ir originalaus visureigio išmetimo vamzdis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Valdo anūkės savo dovanos kol kas dar nevairuoja – joms dar reikės išmokti valdyti sankabą ir saugiai važinėti. Jokio skubėjimo šiuose moksluose būti negali – visureigis, nors ir mažas, gali būti pavojingas. Dainius užsiminė, kad dar reikės išspręsti variklio aušinimo problemą – intensyviai naudojamas karštą dieną jis gali perkaisti. Variklis, kaip galite numanyti, yra aušinamas oru ir keturatyje yra montuojamas visiškai kitaip. Tačiau nėra abejonių, kad nagingi ir sumanūs vyrai aušinimo problemą išspręs nesunkiai.

Užbaigtas automobilis – stebina, kad mastelį atitinka net ir lempos, ir padangos. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai nebuvo linkę pasakyti modelio kainos. Taip ir reikėtų užrašyti – modelis yra neįkainojamas jau vien dėl to, kad toks jis yra pirmas. Tobulos proporcijos, tvirta konstrukcija pareikalavo ilgų darbo valandų, todėl šias pastangas išmatuoti skaičiais tikrai labai sunku.

Paklausti, ar dabar, sukaupę tiek patirties, nenorėtų pasigaminti savos konstrukcijos ir dizaino automobilio, vyrai šypteli – savos „Svajonės“ jiems nereikia, o ir laiko nėra. Tačiau jau artimiausioje ateityje jie ruošiasi pristatyti naujų restauruotų automobilių. Tikimės, kad apie juos galėsime parašyt ir Nodum.lt svetainėje.

Visureigis įspūdingai atrodo nuotraukose, tačiau priėjus detalės pritrenkia dar labiau.

 

Visos rankenos ir kitos detalės yra ten, kur ir turi būti. galite pastebėti, kad sėdynės sumontuotos toliau nei originaliame visureigyje – kitaip modelio suaugęs žmogus negalėtų vairuoti.

 

Net ir viduje viskas primena originalų GAZ-67 visureigį – tos pačios formos, ta pati jungiklių išdėstymo tvarka.

 

Artimiausioje ateityje reikės tik patobulinti variklio aušinimą. Net ir variklio gaubto atidarymo mechanizmas yra kaip tikro GAZ-67.

Daugiau mažylio GAZ-67 gamybos nuotraukų – Dainiaus dirbtuvių Facebook puslapyje. Kviečiame tapti šio puslapio prenumeratoriais ir sekti kitus projektus.

.

Taip pat kviečiame užsukti ir į „Retromobile“ asociacijos puslapį – asociacija yra įkūrusi net du muziejus, kuriuose gausybė įdomių eksponatų.


Eksperimentas su auskarų gamyba: ne visai gražios katės iš namuose pasigamintos faneros

Eksperimentas su auskarų gamyba: ne visai gražios katės iš namuose pasigamintos faneros

Kaip jau kartą minėjome, jei kada nors pradėsite užsiiminėti kažkokiais amatais, anksčiau ar vėliau pabandysite sukurti ir papuošalų. Tai dėl kažkokių mistinių priežasčių yra beveik neišvengiama. Medžio darbai yra tuo ypatingi, kad net pradedantieji gali užsiimti kūryba ir gaminti tai, ko anksčiau niekur nebuvo matę. Įvairūs kūrybiniai eksperimentai daug ko išmoko, net jei dažnai būna nepavykę. Šis straipsnis – apie pirmųjų auskarų gamybą.

Auskarų gamyba tebuvo eksperimentas, tačiau galutinis rezultatas buvo pakankamai geras, kad mergina juos nuspręstų nešioti.

Šis darbas iš esmės nėra nieko neypatingas – papuošalus gamina  daugybė žmonių. Todėl internete galima nesunkiai rasti parduotuvių, kurios pardavinėja įvairias papuošalų dalis ar jų rinkinius. Taip buvo sukurti ir nuotraukoje matomi auskarai – internetinėje parduotuvėje Perlina.lt įsigijau kelias poras auskarų pagrindų, prie kurių tereikia priklijuoti norimus karoliukus, akmenėlius ar dar bala žino ką. Tik aš, aišku, nusprendžiau puošniąją auskaro dalį pagaminti iš medžio.

Taip atrodo auskarų pagrindai, kuriuos galima įsigyti Perlina.lt

Pirminė idėja – lapė. Paprastas lapės galvos kontūras išpjautas iš medžio mano galvoje atrodė kaip visai gera ir nesunkiai įgyvendinama mintis. Iš pat pradžių žinojau, kad pirmasis bandymas tikriausiai nebus sėkmingas, tačiau taip pat žinojau, kad jame išmoktos pamokos auskarus galiausiai leis užbaigti. Apie auskarų nešiojimą nebuvo nė minties – visa tai turėjo būti eksperimentas, kad vėlesni bandymai būtų sėkmingesni. Juk mediena iš tikrųjų net nėra pati tinkamiausia medžiaga tokiems darbams daryti.

Mediena reaguoja į aplinkos drėgmę – tai plečiasi, tai traukiasi. To negali sustabdyti joks lakas ar kitos medžiagos, kuriomis dengiami mediniai daiktai. Neišvengiamai auskarai susiraitytų ir atrodytų labai negražiai arba tiesiog atsiklijuotų nuo pagrindo. Išeitis – fanera.

Šis neišvaizdus kvadratėlis – savarbė trisluoksnė fanera. Tai – didžiausias šio eksperimento laimėjimas.

Fanera taip stipriai nejuda, nes sluoksniai yra išdėstyti skirtingomis kryptimis. Gamyklinė fanera mano sugalvotiems auskarams buvo tiesiog per stora, todėl nusprendžiau pasigaminti savo faneros, pasinaudodamas šimtamečių Stanley No. 120 obliumi, kurį galite pamatyti ir puslapio antraštėje.

Garantuotai nepakankamai aštrų oblių nustačiau taip, kad jis gamintų labai plonas juodalksnio drožles. Išsirinkau kelias sveikiausias, supjausčiau jas į 15 gabalėlių ir suklijavau į tris kvadratėlius, nepamiršdamas kaitalioti krypties. Aišku, auskarai tik du, tačiau žinojau, kad vieną tikriausiai sugadinsiu, todėl nusprendžiau pasigamint tris tokius savadarbės faneros ruošinius.

Lapes, kurios vėliau tapo katėmis, bandžiau pjauti skalpeliu, bet tai buvo lengviau padaryti žirklėmis.

Penkiasluoksnė fanera išėjo netikėtai plona – kažkiek plonesnė nei tikėjausi, bet pakankamai tvirta auskarams. Iš kvadratėlių žirklėmis iškirpau (kai medžiaga tokia plona, žirklės veikia geriau nei peilis) porą lapės galvų. Apšlifavus kraštus atrodė visai neblogai, jau maniau, kad savadarbės faneros eksperimentą bus galima laikyti vykusiu.

Išpjautas formas epoksidiniais klijais priklijavau prie auskarų pagrindų. Viskas atrodė neblogai, ir mano akyse auskarai buvo beveik baigti. Teliko juos nulakuoti, tačiau be veidų lapės atrodė nuobodžiai.

Geriausia mano sugalvojama išeitis būtų lapėms snukius tiesiog nutapyti teptuku ir kokiais nors dažais. Tačiau aš neturiu dažų, talento ir kantrybės. Kilo mintis, kad lapės galėtų atrodyti kaip nerūpestingas piešinys kažkur sąsiuvinio paraštėje. Toks stilius man ir potencialiai auskarų nešiotojai visai priimtinas, o paprastos linijos įkandamos ir mano nemeniškai rankai. Jei su savimi būčiau turėjęs pirografą, juo būčiau ir pasinaudojęs, tačiau dabar rankose atsidūrė paprastas markeris.

Auskarų pagrindai prie medienos buvo priklijuoti epoksidiniais klijais. Antruoju bandymu jie buvo pridengti papildomu plonu juodalksnio sluoksniu.

Juo pabandžiau greitai nupiešti lapėms snukius – lapės virto katėmis. Tiek to. Tačiau purškiamas lakas (ar, greičiau, jame esantys tirpikliai) išliejo markerio linijas. Viską teko nušveisti šalin. Fanera tapo per plona, o šveičiant nukrito ir auskarų pagrindai. Žingsnis atgal, bet ne kritimas. Juk sakiau, kad tai – tik eksperimentas ir niekas šių auskarų nešioti neturi.

Nusprendžiau, kad katėms reikia dviejų papildomų medienos sluoksnių – vieno uždengti nebegražų priekį, o antro – tvirčiau prilaikyti auskarų pagrindus. Vėl viską suklijavau, dar kartą nušveičiau. Po šio raundo ant švitrinio popieriaus supratau, kad katės stipriai skiriasi viena nuo kitos, bet to ir reikėjo tikėtis. Vėlgi – nieko baisaus, nes veidų tikrai nesugebėčiau nupiešti vienodų.

Šįkart juos piešiau juodo tušinuko rašalu, nes žinojau, kad jis purškiamam lakui tikrai nepasiduos. Visgi, pirmąjį sluoksnį užpurškiau labai ploną, o likusius keturis ar penkis – storesnius. Storas lako sluoksnis turėtų medieną bent kažkiek apsaugoti nuo lietaus. Norėjau pažiūrėti, kaip auskarai atrodytų padengti storesniu sluoksniu ir galbūt atlikti keletą bandymų palikus juos lietuje. Tačiau mergina nusprendė, kad katės atrodo neblogai ir ji man jų sugadinti neleis. Nuo to laiko auskarai visai netikėtai yra nešiojami.

Taigi, galutinis produktas.

Nepakankamai gražiai nulakuoti, nelygiai nušlifuoti, pobaisiais veidais, bet užbaigti – eksperimentas pavyko.

Taip skirtingos, negražios katės atsidūrė ausyse ir jau kurį laiką kvėpuoja grynu oru. Akivaizdu, kad šie auskarai nėra labai gražūs ir kokybiški, tačiau unikalūs. O aš šio to išmokau ir antrus padaryčiau geresnius. Taip pat sugalvojau dar daugybę būdų panaudoti namų gamybos penkiasluoksnę fanerą, bet apie tai paskaitysite straipsniuose kada nors vėliau.

Jei norite pabandyti kažką panašaus pagaminti patys, jums nereikia brangių įrankių ar patirties. Patariu tik išsirinkti kokybiškus klijus ir laką, ir viską kruopščiai nušlifuoti. Veidus, kaip jau sakiau, geriau tapyti ar išdeginti pirografu. O auskarų pagrindus ir dar daugybę kitų papuošalų gamybai reikalingų daiktų rasite Perlina.lt  parduotuvėje.




Povilas Mažeika: kaip aš atsidūriau „Užkalnio“ žurnale ir ko iš jo išmokau

Povilas Mažeika: kaip aš atsidūriau „Užkalnio“ žurnale ir ko iš jo išmokau

Jaučiu, kad svetainei augant ir einant į priekį dažniau turėsiu pasirodyti straipsniuose su savo pavarde. Šis tegul bus pirmasis. Jau įpratau prisistatinėti laisvai samdomu autoriumi ar žurnalistu, tačiau kai kurios šio darbo pusės vis dar jaudina, tarsi žengčiau tik pačius pirmuosius žingsnius. Pavyzdžiui, mano straipsnio pasirodymas leidinyje, kuriame iki šiol spausdintas nebuvau. Šiame rašinyje papasakosiu, kaip atsidūriau „Užkalnio“ žurnale, kaip sekėsi dirbti su redakcija ir atsakysiu į dar keletą paties sau užduotų klausimų.

„Aš esu laisvai samdomas žurnalistas ir autorius“ – taip pradedu beveik kiekvieną savo elektroninį laišką, bandydamas prasibrauti į naują leidinį ar svetainę. Turiu prisistatyti – tai ne tik mandagu, bet ir mano atveju būtina. Niekas nežino, kas yra Povilas Mažeika, ko jis nori ir ką daro. Sėdėjimas po radarų matymo lauku, beje, yra ir mano sąmoningas pasirinkimas – nemanau, kad mano asmenybė ar  nuomonės kam nors gali būti įdomios. Taip pradėjau ir savo laišką vyriausiajai „Užkalnio“ redaktorei praeitų metų spalį. Viskas labai svarbu – laikas, leidinys ir mano vardas. Tačiau tai nėra tikroji istorijos pradžia.

Kur pradėjau rašyti?

Pasistengsiu labai trumpai, visus knisa ilgos asmeninės istorijos. Pirmieji mano straipsniai internete pasirodė kai dar buvau penkiolikos metų. Iš pradžių rašiau apie savo krašto istoriją, vėliau – apie Antrąjį pasaulinį karą. Kai buvau septyniolikos mano straipsnį išspausdino Krašto Apsaugos Ministerijos žurnalas „Karys“. Tai buvo pirmasis lūžis mano karjeroje – pirmasis mano straipsnis popierinėje spaudoje ir pirmoji žiniasklaidos priemonė, kuriai įsisiūliau pats. Nerangiai, neprofesionaliai, bet įsisiūliau.

Antrasis ir ketvirtasis „Užkalnio“ numeriai, kuriuose yra mano straipsniai. Skaitykit.

Antrasis lūžis įvyko kuomet jau studijuodamas vieną straipsnį pardaviau – jo net nereikėjo siūlyti! Dvidešimt vienerių metų vaikinui 100 litų (30 eurų) nėra dideli pinigai, tačiau jie man parodė, kad turiu teisę norėti pragyventi iš rašymo. Maždaug taip, kaip Ayrtonas Senna sakėsi turįs teisę nugalėti (analogija suveikia puikiai jei tik žinote šį F-1 pilotą).

Praėjo dar pora metų, kol pagaliau galėjau save išlaikyti. Mano straipsniai, beveik visada be mano pavardės, buvo publikuoti visuose didžiuosiuose šalies portaluose, daugybėje mažesnių svetainių, tokių kaip Nodum.lt, ir, aišku, „Užkalnio“ žurnale. Bet kaip ir kodėl aš išlindau iš bevardžių miško, nusikračiau lipnias aprašomųjų straipsnių samanas ir nukritau į kokybišką „Užkalnio“ popierių?

Kaip pasisiūliau „Užkalnio“ žurnalui?

Kai išgirdau apie rinkoje greitai pasirodysiantį žurnalą, iš karto nepuoliau atakuoti jo redakcijos savo laiškais ir pasiūlymais. Man nebuvo aišku, kam „Užkalnio“ yra skirtas, kas jį skaitys, kokios tematikos rašiniai į jį guls.

Įsigijęs pirmąjį numerį supratau, kad tai leidinys tiems, kurie ryte keliasi ne į darbą, o dirbti, keliauja ne nuotraukoms prie griuvėsių medžioti, o įspūdžiams kolekcionuoti ir pažinti kultūras, ir tiems, kurie tiesiog nori skaityti šį tą naujo ir įdomaus. „Užkalnio“ yra tas žurnalas, kurį rasite traukiniu darbo reikalais į Vilnių riedančios merginos rankose ar pirmo kurso magistranto kuprinėje. Ne, ne to, kuris erazmusui keliaus į šiltus kraštus ir grįš labai pasimokęs bei praplėtęs akiratį, ir net ne to, kuris visada viską konspektuoja, žymisi ir klausinėja, bet apie savo studijuojamą dalyką žino tik tiek, kad kada nors jis bus labai geras specialistas (rodys per TV). „Užkalnį“ skaito tas tylus studentas, savo kurse neturintis draugų, dėvintis polo marškinėlius ir diplomų įteikimo visai nelaukiantis, nes tai tik dar vienas laiptelis iš daugelio.




Žodžiu, sugalvojau porą temų, parašiau porą trumpų straipsnių, surinkau keletą savo darbo pavyzdžių ir kartu su savo CV išsiunčiau vyriausiajai „Užkalnio“ redaktorei Faustai Marijai Leščiauskaitei. Dabar žiūrėdamas į tą laišką suprantu, kad ir jį parašiau, sakykim, prastai– jau laiško pradžioje perspėjau, kad nesu žinomas, priešingai nei daugelis „Užkalnio“ autorių, ir niekada nesu rašęs straipsnio, kuriame dėstyčiau savo nuomonę ar požiūrį. Gerai, kad tada nepatariau mano straipsnio nespausdinti, nes atrodo, kad buvau pasiruošęs ir tam. Ha ha, rašytojas nemoka rašyti formalių prisistatymo laiškų – principe taip ir yra.

Kaip vyko bendravimas su redakcija?

Labai profesionalus ir taktiškas redaktorės atsakymas nuteikė optimistiškai. Abi mano pasiūlytos temos – apie Žaliakalnį ir patarimus pradedantiesiems laisvai samdomiems autoriams – buvo teisėtai atmestos. Tokius straipsnius gali rašyti praktiškai bet kas – nesu vienintelis čia gyvenantis ir tikrai nesu vienintelis dirbantis šį darbą. Tačiau man buvo pateiktas pasiūlymas – sukurti dar tris temas, iš kurių redaktorė išsirinktų vieną. Arba nei vienos, jei vėl nesurasčiau savosios nišos. Mano atveju, laiminga valanda išmušė darbui apie dovanas automobilių entuziastams.

Nors tai buvo pirmasis mano tokio tipo rašinys, aš žinojau, ką turiu daryti, bet dėstyti savo nuomonę ir požiūrį vis tiek buvo sunku. Galu pripažinti, kad susimoviau net paprasčiausiuose stilistiniuose elementuose. Pavyzdžiui, vėl pasislėpiau už „mes“ pasakotojo, kaip yra įprasta rašant neautorinius straipsnius. Redaktorė šią klaidą pastebėjo ir paragino daugiau taip nedaryti. Susigėdau, paklusau, nedariau.

Redaktorės pastabos buvo labai konstruktyvios ir profesionalios, bendravimas drąsinantis, o galutinis rezultatas – vienas iš geriausių mano straipsnių. Fausta Marija Leščiauskaitė susilaukė nemalonių pastabų apie savo amžių ir pareigas, bet tai buvo žemiausio lygio kritika. Aš, kaip autorius, redaktorės darbu esu labai patenkintas.

Abu mano straipsniai, abu tarp garsių žmonių – autoriui tai didelis kūrybinis spaudimas.

Pastabūs vartotojai tampa gerais kūrėjais. Geri skaitytojai tampa gerais rašytojai ir redaktoriais. O tie, kurie jau nebeskaito ir ilgisi jaunystės, kabinėjasi prie amžiaus ir šaudo savo atšipusiomis strėlėmis į žmones, kuriems tikrai nieko nepavydi.

Kokie mano straipsniai spausdinami „Užkalnio“ ir kokius jausmu kelia mane supančios garsios pavardės?

Taigi, taip antrame „Užkalnio“ numeryje atsirado straipsnis su mano pavarde, mano nuomonėmis ir „aš“ lyriniu subjektu. Tarp gausybės žinomų vardų įsivėliau ir aš, bet niekas iš esmės nepasikeitė. Į elito vakarėlius niekas nekviečia, darbo pasiūlymais neužvertė, Lamborghini dar nevairuoju, o ir su Prezidente susitikęs nebuvau. Gal dėl to tapau drąsesnis – pasaulis neapsivertė kai mano pavardė atsirado kažkur storo žurnalo viduryje.

Trečiąjį numerį praleidau, o ketvirtajame „Užkalnio“ žurnale ir vėl galite paskaityti mano straipsnį – šįkart apie liūdnus žmones, kurie aplink save mato tik tokius pat kaip jie. Viskas vyko dar sklandžiau ir paprasčiau – redakcija jau mane atsimena, žino, ko iš manęs tikėtis, o aš žinau, ko reikia žurnalui. Todėl ketvirtajame numeryje atsidūriau be streso ir prakaito.

Jį įsigijęs pastebėjau, kad esu bene vienintelis visiškai nežinomas žmogus. Na taip, ne visos pavardės ne visiems žmonėms galvoje suskambės varpeliu, bet jei reitinguotume autorius pagal tai, kas gali būti paminėtas ant viršelio, aš objektyviai likčiau paskutinis. Tai – nemažas spaudimas.

Niekas nepirks žurnalo tam, kad paskaitytų mano straipsnį, ir niekas nesiskųs mano pavardės neradęs kitame numeryje. Todėl turiu išlikti parengtyje, leisti mintims medžioti naujas temas, kurti idėjas, į mazgus rišti vis taiklesnius palyginimus ir metaforas. Gal Nodum.lt prie to prisidės.

Taigi, „Užkalnio“ žurnale atsidūriau todėl, kad pasisiūliau ir turėjau ankstesnės rašymo patirties. Jei turite daugiau klausimų, kviečiu juos užduoti – patogiausia tai padaryti NODUM Facebook puslapyje, kurį jums būtina sekti.. Pradėsiu pats:

Ar buvau susitikęs su Andriumi Užkalniu ar Fausta Marija Leščiauskaite?

Su vyriausiaja redaktore esu pasisveikinęs Vilniaus knygų mugėje, bet specialiai organizuotam susitikimui niekada nebuvo reikalo.

Ar būsiu penktajame „Užkalnio“ numeryje?

Dirbsiu tam, todėl manau, kad taip.

Kelintame numeryje/ Ar būsiu paminėtas ant viršelio?

Žiūrėsim, kaip seksis Nodum.lt ir kitoms mano savirealizacijos rinkoms, bet abejoju, kad taip nutiktų.

Ar patarčiau kitiems laisvai samdomiems autoriams pabandyti?

Jei norite bandyti, jums mano leidimo nereikia. Aš jūsų patarimo juk neprašiau.



Užkrečiama gintaro karštinė – net ne itin sėkminga pirmoji gintaro gaudymo išvyka niekaip neišeina iš galvos (Video)

Užkrečiama gintaro karštinė – net ne itin sėkminga pirmoji gintaro gaudymo išvyka niekaip neišeina iš galvos (Video)

„Aukso karštligė“ dažnai pašaipiai vartojamas terminas apibūdinti kokiam nors godulio genamam procesui. Tačiau šie žodžiai visai neseniai mano mintyse iškilo kiek kitokiame kontekste ir skambėjo visai teigiamai. Praeitą mėnesį neplanuotai turėjau galimybę prisiliesti prie gintaro gaudymo Baltijos jūroje ir galiu patvirtinti, kad gintaro karštligė egzistuoja ir yra užkrečiama. Ar žinote, kaip Lietuvoje gaudomas gintaras? Kada tam yra geriausias laikas? Kokios orų prognozės džiugina gintaro gaudytojus? Ir kaip aš visai neplanuotai atsidūriau šaltame Baltijos jūros vandenyje ir nenorėjau išlipti?

Taip, įvairiuose dirbiniuose naudojamas gintaras beveik visada atkeliauja iš svetur, dažniausiai iš Kaliningrado srityje esančios gintaro kasyklos. Šie suvenyrai ir smulkūs juvelyrikos dirbiniai gausiai pardavinėjami turistų lankomose vietose, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje. Tačiau mūsų šalyje cirkuliuoja ir tikras Lietuvoje sumedžiotas gintaras, sugaunamas Baltijos jūroje. Kaip tai vyksta?



Gintaro medžiotojai visus metus esant tinkamoms oro sąlygoms brenda į Baltijos jūros vandenis ir tinklais gaudo gintarą. Geromis dienomis jie pagauna ir po kelis kilogramus Baltijos aukso, kartais pasitaiko ir didesnių gabalų. Viename filme teko matyti gintaro gaudytoją, kuris per kelias valandas labai sėkmingą dieną pagavo daugiau nei tris kilogramus gintaro. Didžiąją dalį jo laimikio sudarė gana nemaži gintaro gabalai. Taigi, galima numanyti, kad jo laimikis buvo vertas kelių tūkstančių eurų, jei gintaro gaudytojas nuspręstų jį parduoti iš karto. Tačiau susitikus aistringą gintaro gaudytoją tampa aišku, kad tai – hobis, o ne pragyvenimo šaltinis ar verslas.

Dar prieš žengiant į paplūdimį akimis šukuojame horizontą, ieškodami paukščių ir juodų dėmių vandenyje

Kaip nutiko, kad NODUM išsiruošė gaudyti gintarą?

Baltijos gintaras yra populiarus ir tolimose šalyse. Daug jo iškeliauja į Kiniją, JAV, Artimuosius Rytus bei kitus kraštus. Neseniai gintaro produktai išpopuliarėjo ir Brazilijoje. Viena kompanija, Lithu Âmbar („Lietuviškas gintaras“), sėkmingai pardavinėja gintaro karolius, skirtus ir vaikams, ir suaugusiems.

Eidami pakrante įdėmiai žiūrime į akmenukus – patyrusi Igorio akis greitai sugaudo smulkius gintaro gabalėlius.

Brazilai tiki, kad gintaro karoliai ir pakabukai turi stiprių gydomųjų galių, padeda kūdikiams, kuomet jiems kalasi dantys, kovoja su įvairiomis odos ligomis. Lithu Âmbar savininkai nusprendė atkeliauti į Europą ir pažiūrėti, kaip atrodo mūsų gintaro kultūra, gavyba ir apdirbimas. Jie kelionės metu filmavo dokumentinį filmą, kuris greitu metu pasirodys Lithu Âmbar YouTube kanale. Mes, išgirdę apie įdomius svečius, nusprendėme jiems padėti įveikti kalbos barjerą ir kartu kelias dienas pakeliauti Lietuvos pajūryje.

Vienas iš Lithu Âmbar kompanijos numatytų nuotykių buvo gintaro gaudymas Baltijos jūroje. Kažkodėl įsivaizdavau, kad šis užsiėmimas yra gana nuobodus. Per televiziją esu matęs kaip tai vyksta – keli vyrai įsibridę į vandenį iki juosmens dideliais tinklais maišo vandenį, prisigraibo visokių žolių, dumblių ir šakų ir jas tempia į krantą. Tikrai neatrodė, kad tai gali būti labai smagu, ypač jei diena prasta ir pagauti nėra ko – kaip gali laimingas grįžti namo, kai pusdienį prastovėjai banguotoje Baltijoje ir už tai negavai visai nieko?




Teorija prieš praktiką

Mus į nuotykį lydėjo gintaro gaudytojas, gidas Igoris Osnač. Susitikome Klaipėdoje ir pasukome link Karklės, kur laukė trumpa pažintis su gintaro gaudymo teorija. Sužinojome kelis svarbius dalykus – gintaras guli Baltijos jūros dugne, jam išplauti reikalingos audros su stipriomis bangomis, šis mineralas būna daugybės skirtingų spalvų ir jį atpažinti nėra taip lengva kaip daugeliui atrodo. Juodas gintaras buvo naujiena ne tik brazilams, bet ir man. Pasirodo, kuomet prieš 50 milijonų metų Baltijos jūros vietoje svyravo į pušis panašių medžių miškas ir iš jų tekėjo sakai, jie maišėsi su ant žemės buvusiu purvu. Štai ir viskas – juodas gintaras savyje tiesiog turi daugiau purvo, kuris per milijonus metų tapo šio organinio mineralo dalimi.

Man surasti gintaro ant kranto nepasisekė – nesu pakankamai pastabus

Igoris pasakoja, kad juodąjį gintarą kiti gaudytojai dažnai palieka, nes jo paprasčiausiai neatpažįsta. Pasak jo, geriausias būdas atpažinti gintarą, jį atskirti nuo spalvotų akmenukų, stiklo ar plastiko, yra paprasčiausias patrynimas tarp rankų. Šis nuo senovės žinomas būdas, pasak Igorio, yra gana tikslus, nors dabar ir dirbtinis gintaras gali kvepėti.

Gintaras, priešingai nei akmenys ar plastikas, yra degus. Tačiau greitai pastebėjau, kad Igoriui šie būdai jau yra tik antriniai, nes tikrojo savo metodo jis atskleisti negali – jis tiesiog netelpa į žodžius. Igoris gintarą medžioja nuo senų laikų ir dabar, tikriausiai, yra vienintelis gidas atskleidžiantis šio ypatingo hobio paslaptis.  Jis gintarą atpažįsta geriau nei bankininkai pinigus, Igoriui pakanka pažiūrėti į įtartiną mineralą ir jis iš karto žino, ar tai yra Baltijos auksas.

Išmokę teoriją judame praktinių pamokų link. Gintaro gaudytojai, Mara, Igoris ir aš, apsirengė šiltais neperšlampamais drabužiais, pasiėmė tinklus ir leidosi prie jūros. Iš karto pastebėjau, kad Igoriui gintaro gaudymas yra kažkas daugiau nei hobis. Nusileidus į paplūdimį jo akys užsidegė, ir pradėjo skenuoti vandenis ir horizontą.

 

Gintaro gaudymas

Igoris žino, kokio aukščio, dažnio ir stiprumo turi būti bangos, kad gintarų medžioklė būtų sėkminga. Jo akys automatiškai ieško paukščių, kurie, kaip Igoris pasakojo, dirba jam. Kažkur vandenyje matėsi juodos dėmės – visokie vandens augalai, pamažu plaunami bangų judantys link kranto. Jie traukia paukščius ir, šiuo atveju, mus.

Tačiau iki matomos dėmės dar reikėjo paėjėti. Žingsniavome palei pat jūrą, bangų skalaujamu smėliu. Po mūsų kojomis buvo daugybė smulkių spalvotų akmenėlių, tačiau Igoris tarp jų vis kažką pastebėdavo ir džiaugsmingai rodydavo pirštu – pati jūra mums po kojomis sėjo gintarus! Niekaip negaliu patikėti šio žmogaus pastabumu. Paklaustas jis tik šyptelėjo – taigi gintarai žiba. Pačiam surasti bent vieną ant kranto išplautą mažyti šio mineralo gabalėlį man nepavyko – jie mano akyse susiliejo su kitais panašios spalvos ir dydžio akmenukais.

Štai kaip atrodo gintaro gaudymas Baltijos jūroje

Galiausiai priėjome medžioklės vietą, kur vandenyje matėme tamsią dėmę. Kaip sužinojome teorinėje išvykos dalyje, gintarai dažniausiai randami tarp išplaunamų augalų ar, dar geriau, medžio gabalų. Šįkart teko iš vandens graibyti žoles. Įbridome į Baltiją ir pagal Igorio komandą kaskart priartėjus bangai nuleisdavome tinklą. Jį svarbu vėl pakelti prieš bangai atsitraukiant, kad į tinklą pakliuvęs gėris nebūtų nuplautas atgal. Taip prisigaudėme nemažai augmenijos ir akmenukų, kuriuos tada parsitempėme į krantą.

Ant smėlio sugautą turtą išvertėme ir apieškojome. Nieko neradę vėl judėjome atgal, vėl maišėme vandenį tinklais, vėl tempėme sugautas žoles atgal. Galiausiai pavyko rasti kelis mažyčius gintaro gabalėlius, tačiau tuomet jie jau nebebuvo tokie svarbūs.

 

Mintys, praėjus mėnesiui po nuotykio

Gintaro karštinė yra užkrečiama. Buvo smagu sužinoti, kaip medžiojamas gintaras, nors per tokį trumpą laiką visų subtilybių išmokti neįmanoma. Ką tikrai žinau yra tai, kad šie žmonės yra gerąja prasme išprotėję. Jie su dideliu azartu stebi orų pranešimus, vėjo kryptį, bangas. Ir kaskart laukia to auksinio ryto, kuomet bangos gintarais po kojom duš.

Naršymas po jūros augmeniją neatrodo kaip labai viliojantis užsiėmimas, bet tiek aš, tiek Mara, norėtume tai vėl išbandyti.

Igoris ne kartą sakė, kad dažnai grįžta tuščiomis ar pagavęs labai mažai gintaro . Tačiau jau ne vieną dešimtmetį visąlaik sugrįžta pabūti su gamta ir pabandyti iš jos kišenės ištraukti sudaužytų Jūratės rūmų dalelių. Būtent pats procesas ir jo išmanymas Igoriui ir kitiems gintarų gaudytojams yra svarbiausias. Juk jam dirba paukščiai, tarp paplūdimio akmenėlių šviečia Baltijos auksas, o pati jūra atsiveria kaip gerai parašytos knygos siužetas.

Štai ką parsivežiau iš išvykos – amuletą padovanojo Igoris. Man atrodo, Marai tądien sekėsi labiau

Po to gintaro pažinimo kelionę su draugais iš Brazilijos dar tęsėme ir sužinojome tikrai nemažai lankydami gintaro dirbinių gamyklą, galerijas, SPA centrus. Tačiau būtent gintarų gaudymas įstrigo ir man, ir Marai. „Niekaip negaliu pamiršti gintaro gaudymo. Labai norėčiau sugrįžti“ sako Mara.

Užsukite aplankyti kitų nuotykio dalyvių

Igoris Osnač – jo organizuojamas išvykas tikrai rekomenduoju.

Lithu Âmbar – Internetinė svetainė, Facebook, Instagram ir YouTube. Būtent YouTube greitai pasirodys apie kelionę susuktas filmas.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.