Eksperimentas su auskarų gamyba: ne visai gražios katės iš namuose pasigamintos faneros

Eksperimentas su auskarų gamyba: ne visai gražios katės iš namuose pasigamintos faneros

Kaip jau kartą minėjome, jei kada nors pradėsite užsiiminėti kažkokiais amatais, anksčiau ar vėliau pabandysite sukurti ir papuošalų. Tai dėl kažkokių mistinių priežasčių yra beveik neišvengiama. Medžio darbai yra tuo ypatingi, kad net pradedantieji gali užsiimti kūryba ir gaminti tai, ko anksčiau niekur nebuvo matę. Įvairūs kūrybiniai eksperimentai daug ko išmoko, net jei dažnai būna nepavykę. Šis straipsnis – apie pirmųjų auskarų gamybą.

Auskarų gamyba tebuvo eksperimentas, tačiau galutinis rezultatas buvo pakankamai geras, kad mergina juos nuspręstų nešioti.

Šis darbas iš esmės nėra nieko neypatingas – papuošalus gamina  daugybė žmonių. Todėl internete galima nesunkiai rasti parduotuvių, kurios pardavinėja įvairias papuošalų dalis ar jų rinkinius. Taip buvo sukurti ir nuotraukoje matomi auskarai – internetinėje parduotuvėje Perlina.lt įsigijau kelias poras auskarų pagrindų, prie kurių tereikia priklijuoti norimus karoliukus, akmenėlius ar dar bala žino ką. Tik aš, aišku, nusprendžiau puošniąją auskaro dalį pagaminti iš medžio.

Taip atrodo auskarų pagrindai, kuriuos galima įsigyti Perlina.lt

Pirminė idėja – lapė. Paprastas lapės galvos kontūras išpjautas iš medžio mano galvoje atrodė kaip visai gera ir nesunkiai įgyvendinama mintis. Iš pat pradžių žinojau, kad pirmasis bandymas tikriausiai nebus sėkmingas, tačiau taip pat žinojau, kad jame išmoktos pamokos auskarus galiausiai leis užbaigti. Apie auskarų nešiojimą nebuvo nė minties – visa tai turėjo būti eksperimentas, kad vėlesni bandymai būtų sėkmingesni. Juk mediena iš tikrųjų net nėra pati tinkamiausia medžiaga tokiems darbams daryti.

Mediena reaguoja į aplinkos drėgmę – tai plečiasi, tai traukiasi. To negali sustabdyti joks lakas ar kitos medžiagos, kuriomis dengiami mediniai daiktai. Neišvengiamai auskarai susiraitytų ir atrodytų labai negražiai arba tiesiog atsiklijuotų nuo pagrindo. Išeitis – fanera.

Šis neišvaizdus kvadratėlis – savarbė trisluoksnė fanera. Tai – didžiausias šio eksperimento laimėjimas.

Fanera taip stipriai nejuda, nes sluoksniai yra išdėstyti skirtingomis kryptimis. Gamyklinė fanera mano sugalvotiems auskarams buvo tiesiog per stora, todėl nusprendžiau pasigaminti savo faneros, pasinaudodamas šimtamečių Stanley No. 120 obliumi, kurį galite pamatyti ir puslapio antraštėje.

Garantuotai nepakankamai aštrų oblių nustačiau taip, kad jis gamintų labai plonas juodalksnio drožles. Išsirinkau kelias sveikiausias, supjausčiau jas į 15 gabalėlių ir suklijavau į tris kvadratėlius, nepamiršdamas kaitalioti krypties. Aišku, auskarai tik du, tačiau žinojau, kad vieną tikriausiai sugadinsiu, todėl nusprendžiau pasigamint tris tokius savadarbės faneros ruošinius.

Lapes, kurios vėliau tapo katėmis, bandžiau pjauti skalpeliu, bet tai buvo lengviau padaryti žirklėmis.

Penkiasluoksnė fanera išėjo netikėtai plona – kažkiek plonesnė nei tikėjausi, bet pakankamai tvirta auskarams. Iš kvadratėlių žirklėmis iškirpau (kai medžiaga tokia plona, žirklės veikia geriau nei peilis) porą lapės galvų. Apšlifavus kraštus atrodė visai neblogai, jau maniau, kad savadarbės faneros eksperimentą bus galima laikyti vykusiu.

Išpjautas formas epoksidiniais klijais priklijavau prie auskarų pagrindų. Viskas atrodė neblogai, ir mano akyse auskarai buvo beveik baigti. Teliko juos nulakuoti, tačiau be veidų lapės atrodė nuobodžiai.

Geriausia mano sugalvojama išeitis būtų lapėms snukius tiesiog nutapyti teptuku ir kokiais nors dažais. Tačiau aš neturiu dažų, talento ir kantrybės. Kilo mintis, kad lapės galėtų atrodyti kaip nerūpestingas piešinys kažkur sąsiuvinio paraštėje. Toks stilius man ir potencialiai auskarų nešiotojai visai priimtinas, o paprastos linijos įkandamos ir mano nemeniškai rankai. Jei su savimi būčiau turėjęs pirografą, juo būčiau ir pasinaudojęs, tačiau dabar rankose atsidūrė paprastas markeris.

Auskarų pagrindai prie medienos buvo priklijuoti epoksidiniais klijais. Antruoju bandymu jie buvo pridengti papildomu plonu juodalksnio sluoksniu.

Juo pabandžiau greitai nupiešti lapėms snukius – lapės virto katėmis. Tiek to. Tačiau purškiamas lakas (ar, greičiau, jame esantys tirpikliai) išliejo markerio linijas. Viską teko nušveisti šalin. Fanera tapo per plona, o šveičiant nukrito ir auskarų pagrindai. Žingsnis atgal, bet ne kritimas. Juk sakiau, kad tai – tik eksperimentas ir niekas šių auskarų nešioti neturi.

Nusprendžiau, kad katėms reikia dviejų papildomų medienos sluoksnių – vieno uždengti nebegražų priekį, o antro – tvirčiau prilaikyti auskarų pagrindus. Vėl viską suklijavau, dar kartą nušveičiau. Po šio raundo ant švitrinio popieriaus supratau, kad katės stipriai skiriasi viena nuo kitos, bet to ir reikėjo tikėtis. Vėlgi – nieko baisaus, nes veidų tikrai nesugebėčiau nupiešti vienodų.

Šįkart juos piešiau juodo tušinuko rašalu, nes žinojau, kad jis purškiamam lakui tikrai nepasiduos. Visgi, pirmąjį sluoksnį užpurškiau labai ploną, o likusius keturis ar penkis – storesnius. Storas lako sluoksnis turėtų medieną bent kažkiek apsaugoti nuo lietaus. Norėjau pažiūrėti, kaip auskarai atrodytų padengti storesniu sluoksniu ir galbūt atlikti keletą bandymų palikus juos lietuje. Tačiau mergina nusprendė, kad katės atrodo neblogai ir ji man jų sugadinti neleis. Nuo to laiko auskarai visai netikėtai yra nešiojami.

Taigi, galutinis produktas.

Nepakankamai gražiai nulakuoti, nelygiai nušlifuoti, pobaisiais veidais, bet užbaigti – eksperimentas pavyko.

Taip skirtingos, negražios katės atsidūrė ausyse ir jau kurį laiką kvėpuoja grynu oru. Akivaizdu, kad šie auskarai nėra labai gražūs ir kokybiški, tačiau unikalūs. O aš šio to išmokau ir antrus padaryčiau geresnius. Taip pat sugalvojau dar daugybę būdų panaudoti namų gamybos penkiasluoksnę fanerą, bet apie tai paskaitysite straipsniuose kada nors vėliau.

Jei norite pabandyti kažką panašaus pagaminti patys, jums nereikia brangių įrankių ar patirties. Patariu tik išsirinkti kokybiškus klijus ir laką, ir viską kruopščiai nušlifuoti. Veidus, kaip jau sakiau, geriau tapyti ar išdeginti pirografu. O auskarų pagrindus ir dar daugybę kitų papuošalų gamybai reikalingų daiktų rasite Perlina.lt  parduotuvėje.




Povilas Mažeika: kaip aš atsidūriau „Užkalnio“ žurnale ir ko iš jo išmokau

Povilas Mažeika: kaip aš atsidūriau „Užkalnio“ žurnale ir ko iš jo išmokau

Jaučiu, kad svetainei augant ir einant į priekį dažniau turėsiu pasirodyti straipsniuose su savo pavarde. Šis tegul bus pirmasis. Jau įpratau prisistatinėti laisvai samdomu autoriumi ar žurnalistu, tačiau kai kurios šio darbo pusės vis dar jaudina, tarsi žengčiau tik pačius pirmuosius žingsnius. Pavyzdžiui, mano straipsnio pasirodymas leidinyje, kuriame iki šiol spausdintas nebuvau. Šiame rašinyje papasakosiu, kaip atsidūriau „Užkalnio“ žurnale, kaip sekėsi dirbti su redakcija ir atsakysiu į dar keletą paties sau užduotų klausimų.

„Aš esu laisvai samdomas žurnalistas ir autorius“ – taip pradedu beveik kiekvieną savo elektroninį laišką, bandydamas prasibrauti į naują leidinį ar svetainę. Turiu prisistatyti – tai ne tik mandagu, bet ir mano atveju būtina. Niekas nežino, kas yra Povilas Mažeika, ko jis nori ir ką daro. Sėdėjimas po radarų matymo lauku, beje, yra ir mano sąmoningas pasirinkimas – nemanau, kad mano asmenybė ar  nuomonės kam nors gali būti įdomios. Taip pradėjau ir savo laišką vyriausiajai „Užkalnio“ redaktorei praeitų metų spalį. Viskas labai svarbu – laikas, leidinys ir mano vardas. Tačiau tai nėra tikroji istorijos pradžia.

Kur pradėjau rašyti?

Pasistengsiu labai trumpai, visus knisa ilgos asmeninės istorijos. Pirmieji mano straipsniai internete pasirodė kai dar buvau penkiolikos metų. Iš pradžių rašiau apie savo krašto istoriją, vėliau – apie Antrąjį pasaulinį karą. Kai buvau septyniolikos mano straipsnį išspausdino Krašto Apsaugos Ministerijos žurnalas „Karys“. Tai buvo pirmasis lūžis mano karjeroje – pirmasis mano straipsnis popierinėje spaudoje ir pirmoji žiniasklaidos priemonė, kuriai įsisiūliau pats. Nerangiai, neprofesionaliai, bet įsisiūliau.

Antrasis ir ketvirtasis „Užkalnio“ numeriai, kuriuose yra mano straipsniai. Skaitykit.

Antrasis lūžis įvyko kuomet jau studijuodamas vieną straipsnį pardaviau – jo net nereikėjo siūlyti! Dvidešimt vienerių metų vaikinui 100 litų (30 eurų) nėra dideli pinigai, tačiau jie man parodė, kad turiu teisę norėti pragyventi iš rašymo. Maždaug taip, kaip Ayrtonas Senna sakėsi turįs teisę nugalėti (analogija suveikia puikiai jei tik žinote šį F-1 pilotą).

Praėjo dar pora metų, kol pagaliau galėjau save išlaikyti. Mano straipsniai, beveik visada be mano pavardės, buvo publikuoti visuose didžiuosiuose šalies portaluose, daugybėje mažesnių svetainių, tokių kaip Nodum.lt, ir, aišku, „Užkalnio“ žurnale. Bet kaip ir kodėl aš išlindau iš bevardžių miško, nusikračiau lipnias aprašomųjų straipsnių samanas ir nukritau į kokybišką „Užkalnio“ popierių?

Kaip pasisiūliau „Užkalnio“ žurnalui?

Kai išgirdau apie rinkoje greitai pasirodysiantį žurnalą, iš karto nepuoliau atakuoti jo redakcijos savo laiškais ir pasiūlymais. Man nebuvo aišku, kam „Užkalnio“ yra skirtas, kas jį skaitys, kokios tematikos rašiniai į jį guls.

Įsigijęs pirmąjį numerį supratau, kad tai leidinys tiems, kurie ryte keliasi ne į darbą, o dirbti, keliauja ne nuotraukoms prie griuvėsių medžioti, o įspūdžiams kolekcionuoti ir pažinti kultūras, ir tiems, kurie tiesiog nori skaityti šį tą naujo ir įdomaus. „Užkalnio“ yra tas žurnalas, kurį rasite traukiniu darbo reikalais į Vilnių riedančios merginos rankose ar pirmo kurso magistranto kuprinėje. Ne, ne to, kuris erazmusui keliaus į šiltus kraštus ir grįš labai pasimokęs bei praplėtęs akiratį, ir net ne to, kuris visada viską konspektuoja, žymisi ir klausinėja, bet apie savo studijuojamą dalyką žino tik tiek, kad kada nors jis bus labai geras specialistas (rodys per TV). „Užkalnį“ skaito tas tylus studentas, savo kurse neturintis draugų, dėvintis polo marškinėlius ir diplomų įteikimo visai nelaukiantis, nes tai tik dar vienas laiptelis iš daugelio.




Žodžiu, sugalvojau porą temų, parašiau porą trumpų straipsnių, surinkau keletą savo darbo pavyzdžių ir kartu su savo CV išsiunčiau vyriausiajai „Užkalnio“ redaktorei Faustai Marijai Leščiauskaitei. Dabar žiūrėdamas į tą laišką suprantu, kad ir jį parašiau, sakykim, prastai– jau laiško pradžioje perspėjau, kad nesu žinomas, priešingai nei daugelis „Užkalnio“ autorių, ir niekada nesu rašęs straipsnio, kuriame dėstyčiau savo nuomonę ar požiūrį. Gerai, kad tada nepatariau mano straipsnio nespausdinti, nes atrodo, kad buvau pasiruošęs ir tam. Ha ha, rašytojas nemoka rašyti formalių prisistatymo laiškų – principe taip ir yra.

Kaip vyko bendravimas su redakcija?

Labai profesionalus ir taktiškas redaktorės atsakymas nuteikė optimistiškai. Abi mano pasiūlytos temos – apie Žaliakalnį ir patarimus pradedantiesiems laisvai samdomiems autoriams – buvo teisėtai atmestos. Tokius straipsnius gali rašyti praktiškai bet kas – nesu vienintelis čia gyvenantis ir tikrai nesu vienintelis dirbantis šį darbą. Tačiau man buvo pateiktas pasiūlymas – sukurti dar tris temas, iš kurių redaktorė išsirinktų vieną. Arba nei vienos, jei vėl nesurasčiau savosios nišos. Mano atveju, laiminga valanda išmušė darbui apie dovanas automobilių entuziastams.

Nors tai buvo pirmasis mano tokio tipo rašinys, aš žinojau, ką turiu daryti, bet dėstyti savo nuomonę ir požiūrį vis tiek buvo sunku. Galu pripažinti, kad susimoviau net paprasčiausiuose stilistiniuose elementuose. Pavyzdžiui, vėl pasislėpiau už „mes“ pasakotojo, kaip yra įprasta rašant neautorinius straipsnius. Redaktorė šią klaidą pastebėjo ir paragino daugiau taip nedaryti. Susigėdau, paklusau, nedariau.

Redaktorės pastabos buvo labai konstruktyvios ir profesionalios, bendravimas drąsinantis, o galutinis rezultatas – vienas iš geriausių mano straipsnių. Fausta Marija Leščiauskaitė susilaukė nemalonių pastabų apie savo amžių ir pareigas, bet tai buvo žemiausio lygio kritika. Aš, kaip autorius, redaktorės darbu esu labai patenkintas.

Abu mano straipsniai, abu tarp garsių žmonių – autoriui tai didelis kūrybinis spaudimas.

Pastabūs vartotojai tampa gerais kūrėjais. Geri skaitytojai tampa gerais rašytojai ir redaktoriais. O tie, kurie jau nebeskaito ir ilgisi jaunystės, kabinėjasi prie amžiaus ir šaudo savo atšipusiomis strėlėmis į žmones, kuriems tikrai nieko nepavydi.

Kokie mano straipsniai spausdinami „Užkalnio“ ir kokius jausmu kelia mane supančios garsios pavardės?

Taigi, taip antrame „Užkalnio“ numeryje atsirado straipsnis su mano pavarde, mano nuomonėmis ir „aš“ lyriniu subjektu. Tarp gausybės žinomų vardų įsivėliau ir aš, bet niekas iš esmės nepasikeitė. Į elito vakarėlius niekas nekviečia, darbo pasiūlymais neužvertė, Lamborghini dar nevairuoju, o ir su Prezidente susitikęs nebuvau. Gal dėl to tapau drąsesnis – pasaulis neapsivertė kai mano pavardė atsirado kažkur storo žurnalo viduryje.

Trečiąjį numerį praleidau, o ketvirtajame „Užkalnio“ žurnale ir vėl galite paskaityti mano straipsnį – šįkart apie liūdnus žmones, kurie aplink save mato tik tokius pat kaip jie. Viskas vyko dar sklandžiau ir paprasčiau – redakcija jau mane atsimena, žino, ko iš manęs tikėtis, o aš žinau, ko reikia žurnalui. Todėl ketvirtajame numeryje atsidūriau be streso ir prakaito.

Jį įsigijęs pastebėjau, kad esu bene vienintelis visiškai nežinomas žmogus. Na taip, ne visos pavardės ne visiems žmonėms galvoje suskambės varpeliu, bet jei reitinguotume autorius pagal tai, kas gali būti paminėtas ant viršelio, aš objektyviai likčiau paskutinis. Tai – nemažas spaudimas.

Niekas nepirks žurnalo tam, kad paskaitytų mano straipsnį, ir niekas nesiskųs mano pavardės neradęs kitame numeryje. Todėl turiu išlikti parengtyje, leisti mintims medžioti naujas temas, kurti idėjas, į mazgus rišti vis taiklesnius palyginimus ir metaforas. Gal Nodum.lt prie to prisidės.

Taigi, „Užkalnio“ žurnale atsidūriau todėl, kad pasisiūliau ir turėjau ankstesnės rašymo patirties. Jei turite daugiau klausimų, kviečiu juos užduoti – patogiausia tai padaryti NODUM Facebook puslapyje, kurį jums būtina sekti.. Pradėsiu pats:

Ar buvau susitikęs su Andriumi Užkalniu ar Fausta Marija Leščiauskaite?

Su vyriausiaja redaktore esu pasisveikinęs Vilniaus knygų mugėje, bet specialiai organizuotam susitikimui niekada nebuvo reikalo.

Ar būsiu penktajame „Užkalnio“ numeryje?

Dirbsiu tam, todėl manau, kad taip.

Kelintame numeryje/ Ar būsiu paminėtas ant viršelio?

Žiūrėsim, kaip seksis Nodum.lt ir kitoms mano savirealizacijos rinkoms, bet abejoju, kad taip nutiktų.

Ar patarčiau kitiems laisvai samdomiems autoriams pabandyti?

Jei norite bandyti, jums mano leidimo nereikia. Aš jūsų patarimo juk neprašiau.



Užkrečiama gintaro karštinė – net ne itin sėkminga pirmoji gintaro gaudymo išvyka niekaip neišeina iš galvos (Video)

Užkrečiama gintaro karštinė – net ne itin sėkminga pirmoji gintaro gaudymo išvyka niekaip neišeina iš galvos (Video)

„Aukso karštligė“ dažnai pašaipiai vartojamas terminas apibūdinti kokiam nors godulio genamam procesui. Tačiau šie žodžiai visai neseniai mano mintyse iškilo kiek kitokiame kontekste ir skambėjo visai teigiamai. Praeitą mėnesį neplanuotai turėjau galimybę prisiliesti prie gintaro gaudymo Baltijos jūroje ir galiu patvirtinti, kad gintaro karštligė egzistuoja ir yra užkrečiama. Ar žinote, kaip Lietuvoje gaudomas gintaras? Kada tam yra geriausias laikas? Kokios orų prognozės džiugina gintaro gaudytojus? Ir kaip aš visai neplanuotai atsidūriau šaltame Baltijos jūros vandenyje ir nenorėjau išlipti?

Taip, įvairiuose dirbiniuose naudojamas gintaras beveik visada atkeliauja iš svetur, dažniausiai iš Kaliningrado srityje esančios gintaro kasyklos. Šie suvenyrai ir smulkūs juvelyrikos dirbiniai gausiai pardavinėjami turistų lankomose vietose, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje. Tačiau mūsų šalyje cirkuliuoja ir tikras Lietuvoje sumedžiotas gintaras, sugaunamas Baltijos jūroje. Kaip tai vyksta?



Gintaro medžiotojai visus metus esant tinkamoms oro sąlygoms brenda į Baltijos jūros vandenis ir tinklais gaudo gintarą. Geromis dienomis jie pagauna ir po kelis kilogramus Baltijos aukso, kartais pasitaiko ir didesnių gabalų. Viename filme teko matyti gintaro gaudytoją, kuris per kelias valandas labai sėkmingą dieną pagavo daugiau nei tris kilogramus gintaro. Didžiąją dalį jo laimikio sudarė gana nemaži gintaro gabalai. Taigi, galima numanyti, kad jo laimikis buvo vertas kelių tūkstančių eurų, jei gintaro gaudytojas nuspręstų jį parduoti iš karto. Tačiau susitikus aistringą gintaro gaudytoją tampa aišku, kad tai – hobis, o ne pragyvenimo šaltinis ar verslas.

Dar prieš žengiant į paplūdimį akimis šukuojame horizontą, ieškodami paukščių ir juodų dėmių vandenyje

Kaip nutiko, kad NODUM išsiruošė gaudyti gintarą?

Baltijos gintaras yra populiarus ir tolimose šalyse. Daug jo iškeliauja į Kiniją, JAV, Artimuosius Rytus bei kitus kraštus. Neseniai gintaro produktai išpopuliarėjo ir Brazilijoje. Viena kompanija, Lithu Âmbar („Lietuviškas gintaras“), sėkmingai pardavinėja gintaro karolius, skirtus ir vaikams, ir suaugusiems.

Eidami pakrante įdėmiai žiūrime į akmenukus – patyrusi Igorio akis greitai sugaudo smulkius gintaro gabalėlius.

Brazilai tiki, kad gintaro karoliai ir pakabukai turi stiprių gydomųjų galių, padeda kūdikiams, kuomet jiems kalasi dantys, kovoja su įvairiomis odos ligomis. Lithu Âmbar savininkai nusprendė atkeliauti į Europą ir pažiūrėti, kaip atrodo mūsų gintaro kultūra, gavyba ir apdirbimas. Jie kelionės metu filmavo dokumentinį filmą, kuris greitu metu pasirodys Lithu Âmbar YouTube kanale. Mes, išgirdę apie įdomius svečius, nusprendėme jiems padėti įveikti kalbos barjerą ir kartu kelias dienas pakeliauti Lietuvos pajūryje.

Vienas iš Lithu Âmbar kompanijos numatytų nuotykių buvo gintaro gaudymas Baltijos jūroje. Kažkodėl įsivaizdavau, kad šis užsiėmimas yra gana nuobodus. Per televiziją esu matęs kaip tai vyksta – keli vyrai įsibridę į vandenį iki juosmens dideliais tinklais maišo vandenį, prisigraibo visokių žolių, dumblių ir šakų ir jas tempia į krantą. Tikrai neatrodė, kad tai gali būti labai smagu, ypač jei diena prasta ir pagauti nėra ko – kaip gali laimingas grįžti namo, kai pusdienį prastovėjai banguotoje Baltijoje ir už tai negavai visai nieko?




Teorija prieš praktiką

Mus į nuotykį lydėjo gintaro gaudytojas, gidas Igoris Osnač. Susitikome Klaipėdoje ir pasukome link Karklės, kur laukė trumpa pažintis su gintaro gaudymo teorija. Sužinojome kelis svarbius dalykus – gintaras guli Baltijos jūros dugne, jam išplauti reikalingos audros su stipriomis bangomis, šis mineralas būna daugybės skirtingų spalvų ir jį atpažinti nėra taip lengva kaip daugeliui atrodo. Juodas gintaras buvo naujiena ne tik brazilams, bet ir man. Pasirodo, kuomet prieš 50 milijonų metų Baltijos jūros vietoje svyravo į pušis panašių medžių miškas ir iš jų tekėjo sakai, jie maišėsi su ant žemės buvusiu purvu. Štai ir viskas – juodas gintaras savyje tiesiog turi daugiau purvo, kuris per milijonus metų tapo šio organinio mineralo dalimi.

Man surasti gintaro ant kranto nepasisekė – nesu pakankamai pastabus

Igoris pasakoja, kad juodąjį gintarą kiti gaudytojai dažnai palieka, nes jo paprasčiausiai neatpažįsta. Pasak jo, geriausias būdas atpažinti gintarą, jį atskirti nuo spalvotų akmenukų, stiklo ar plastiko, yra paprasčiausias patrynimas tarp rankų. Šis nuo senovės žinomas būdas, pasak Igorio, yra gana tikslus, nors dabar ir dirbtinis gintaras gali kvepėti.

Gintaras, priešingai nei akmenys ar plastikas, yra degus. Tačiau greitai pastebėjau, kad Igoriui šie būdai jau yra tik antriniai, nes tikrojo savo metodo jis atskleisti negali – jis tiesiog netelpa į žodžius. Igoris gintarą medžioja nuo senų laikų ir dabar, tikriausiai, yra vienintelis gidas atskleidžiantis šio ypatingo hobio paslaptis.  Jis gintarą atpažįsta geriau nei bankininkai pinigus, Igoriui pakanka pažiūrėti į įtartiną mineralą ir jis iš karto žino, ar tai yra Baltijos auksas.

Išmokę teoriją judame praktinių pamokų link. Gintaro gaudytojai, Mara, Igoris ir aš, apsirengė šiltais neperšlampamais drabužiais, pasiėmė tinklus ir leidosi prie jūros. Iš karto pastebėjau, kad Igoriui gintaro gaudymas yra kažkas daugiau nei hobis. Nusileidus į paplūdimį jo akys užsidegė, ir pradėjo skenuoti vandenis ir horizontą.

 

Gintaro gaudymas

Igoris žino, kokio aukščio, dažnio ir stiprumo turi būti bangos, kad gintarų medžioklė būtų sėkminga. Jo akys automatiškai ieško paukščių, kurie, kaip Igoris pasakojo, dirba jam. Kažkur vandenyje matėsi juodos dėmės – visokie vandens augalai, pamažu plaunami bangų judantys link kranto. Jie traukia paukščius ir, šiuo atveju, mus.

Tačiau iki matomos dėmės dar reikėjo paėjėti. Žingsniavome palei pat jūrą, bangų skalaujamu smėliu. Po mūsų kojomis buvo daugybė smulkių spalvotų akmenėlių, tačiau Igoris tarp jų vis kažką pastebėdavo ir džiaugsmingai rodydavo pirštu – pati jūra mums po kojomis sėjo gintarus! Niekaip negaliu patikėti šio žmogaus pastabumu. Paklaustas jis tik šyptelėjo – taigi gintarai žiba. Pačiam surasti bent vieną ant kranto išplautą mažyti šio mineralo gabalėlį man nepavyko – jie mano akyse susiliejo su kitais panašios spalvos ir dydžio akmenukais.

Štai kaip atrodo gintaro gaudymas Baltijos jūroje

Galiausiai priėjome medžioklės vietą, kur vandenyje matėme tamsią dėmę. Kaip sužinojome teorinėje išvykos dalyje, gintarai dažniausiai randami tarp išplaunamų augalų ar, dar geriau, medžio gabalų. Šįkart teko iš vandens graibyti žoles. Įbridome į Baltiją ir pagal Igorio komandą kaskart priartėjus bangai nuleisdavome tinklą. Jį svarbu vėl pakelti prieš bangai atsitraukiant, kad į tinklą pakliuvęs gėris nebūtų nuplautas atgal. Taip prisigaudėme nemažai augmenijos ir akmenukų, kuriuos tada parsitempėme į krantą.

Ant smėlio sugautą turtą išvertėme ir apieškojome. Nieko neradę vėl judėjome atgal, vėl maišėme vandenį tinklais, vėl tempėme sugautas žoles atgal. Galiausiai pavyko rasti kelis mažyčius gintaro gabalėlius, tačiau tuomet jie jau nebebuvo tokie svarbūs.

 

Mintys, praėjus mėnesiui po nuotykio

Gintaro karštinė yra užkrečiama. Buvo smagu sužinoti, kaip medžiojamas gintaras, nors per tokį trumpą laiką visų subtilybių išmokti neįmanoma. Ką tikrai žinau yra tai, kad šie žmonės yra gerąja prasme išprotėję. Jie su dideliu azartu stebi orų pranešimus, vėjo kryptį, bangas. Ir kaskart laukia to auksinio ryto, kuomet bangos gintarais po kojom duš.

Naršymas po jūros augmeniją neatrodo kaip labai viliojantis užsiėmimas, bet tiek aš, tiek Mara, norėtume tai vėl išbandyti.

Igoris ne kartą sakė, kad dažnai grįžta tuščiomis ar pagavęs labai mažai gintaro . Tačiau jau ne vieną dešimtmetį visąlaik sugrįžta pabūti su gamta ir pabandyti iš jos kišenės ištraukti sudaužytų Jūratės rūmų dalelių. Būtent pats procesas ir jo išmanymas Igoriui ir kitiems gintarų gaudytojams yra svarbiausias. Juk jam dirba paukščiai, tarp paplūdimio akmenėlių šviečia Baltijos auksas, o pati jūra atsiveria kaip gerai parašytos knygos siužetas.

Štai ką parsivežiau iš išvykos – amuletą padovanojo Igoris. Man atrodo, Marai tądien sekėsi labiau

Po to gintaro pažinimo kelionę su draugais iš Brazilijos dar tęsėme ir sužinojome tikrai nemažai lankydami gintaro dirbinių gamyklą, galerijas, SPA centrus. Tačiau būtent gintarų gaudymas įstrigo ir man, ir Marai. „Niekaip negaliu pamiršti gintaro gaudymo. Labai norėčiau sugrįžti“ sako Mara.

Užsukite aplankyti kitų nuotykio dalyvių

Igoris Osnač – jo organizuojamas išvykas tikrai rekomenduoju.

Lithu Âmbar – Internetinė svetainė, Facebook, Instagram ir YouTube. Būtent YouTube greitai pasirodys apie kelionę susuktas filmas.


Mieste retai sutinkamas hobis, kuris gali būti labai smagus – bute ant palangės galima ištekinti šaukštą? (Video)

Mieste retai sutinkamas hobis, kuris gali būti labai smagus – bute ant palangės galima ištekinti šaukštą? (Video)

Kaip skelbia svetainės aprašymas, Nodum.lt dažnai publikuos straipsnius apie įdomius, netradicinius ar retus hobius. Medžio darbai yra vienas iš jų. Tai nėra retas hobis, tačiau jis domina vis mažiau jaunų žmonių. O ir tie, kurie dar kažką gamina iš medienos dažniausiai yra įstrigę praeityje, neturi įkvėpimo ir gamina jau kažkur matytus daiktus. Kiti mano, kad jie neturi reikiamų įgūdžių, laiko ar vietos, todėl medžio darbų nesiima net jei apie tai ilgai svajojo. Šiame straipsnyje papasakosime kaip bet kokio buto kambaryje galima pradėti tekinti – kalbėsime apie puslapio antraštėje matomas stakles ir pirmuosius jomis atliktus.

Tekinimo staklės yra unikalus įrankis. Kaip teigia gerai žinomas YouTube kūrėjas Jay Bates, nėra jokio kito įrankio, kuriuo darbą galima padaryti nuo pradžios iki galo. Tereikia į stakles įdėti medžio gabalą, pasidarbuoti aštriu kaltu ir švitriniu popieriumi ir po keliolikos minučių turėsite užbaigtą darbą. Tekinimas iš tikrųjų šiuo metu populiarėja būtent dėl YouTube portale vaizdo įrašus publikuojančių meistrų, tačiau kai kurie žiūrovai nesiryžta pabandyti manydami, kad jiems trūksta laiko, vietos, pinigų ar įgūdžių. Todėl šįkart vienu paprastu pavyzdžiu sudaužysime šį mitą.



Daiktas, kurį matote nuotraukoje puslapio antraštėje – CNC07 MINI LATHE medienos tekinimo staklės. Jos jau porą savaičių sėdi ir dirba ant mano kambario palangės, apie jas ką tik parašyta ir apžvalga. Jei norite daugiau informacijos apie šias stakles ar jas nusipirkti, turėsite spausti šią nuorodą.

Puslapio antraštėje – pigios mažos medienos tekinimo staklės.

Trumpai paminėsiu tik porą esminių charakteristikų: maksimalus tekinamos medienos diametras siekia kiek mažiau nei 8 centimetrus, ilgis – apie 13,5 cm, staklės sukasi 2000-8000 apsisukimų per minutę greičiu. Manote, kad jums trūksta pinigų? Jos nekainuoja nei 100 eurų. Daugiau apie šį įrankį – minėtoje apžvalgoje. Dabar – apie pirmuosius darbus.

Šios staklės neužima vietos, veikia tyliai ir puikiai pasitarnaus tekinimo malonumui patirti

Daug žmonių mano, kad jiems trūksta įgūdžių. Tai, beje, yra didelė problema su visais darbais ir hobiais – žmonėms sunku pradėti, nes jie lygina save su tais, kurie tuo užsiima jau labai ilgai. Vaizdo įraše matysite antrąjį kada nors mano nutekintą darbą (pirmasis matomas puslapio antraštėje). Perspėjimas – vaizdo įrašas nėra filmuotas ir redaguotas profesionaliai, jame matomi savamokslio darbai, jie nebūtinai yra saugūs ir taisyklingi.

Tekinamas juodalksnis – pakankamai tvirtas, bet kartu ir lengvai tekinamas medis. Formos išgaunamos gana lengvai, švelniais judesiais sukiojant kaltą į skirtingas puses. Lengvesni pjūviai palieka lygesnį paviršių, tačiau net ir šiurkštų darbą ištaiso švitrinis popierius. Kadangi tai tik antras darbas su šiomis staklėmis, daug patarimų duoti negaliu. Naudokitės aštriais kaltais (vaizdo įraše matomas kaltas nėra pakankamai aštrus), priartėję prie galutinės formos elkitės ypatingai atsargiai, kalto niekada per stipriai nespauskite į medį, bet visada laikykite tvirtai.

Dar kelios esminės saugumo taisyklės: jokių pirštinių ir laisvų rankovių, stakles reikia pastatyti tvirtai (geriausia, priveržti prie paviršiaus), tvirtai prisukti visus varžtus, nelieskite besisukančio darbo rankomis, jei nežinote, ką darote, nenaudokite lanksčių, trumpų ir tekinimui netinkančių kaltų. Visada įsitikinkite, kad mediena staklėse laikosi tvirtai – greitai skriejantis medžio gabalėliss gali sužeisti, net jei yra visai mažas.

O dabar apie darbą

Tai – medaus šaukštas. Jis yra skirtas skystam medui kabinti ir dėti į maistą ar arbatą. Tokie šaukštai kainuoja apie eurą, nieko nenustebintumėte tokia dovana. Tačiau, tai yra puikus projektas pradedančiajam. Išmoksite dirbti su proporcijomis, galėsite pabandyti ištekinti smulkius ornamentus, įdubimus ir išgaubimus.

Kaip viskas buvo atlikta:

  • Atpjautas 2,5 X 2,5 X 10 centimetrų  dydžio juodalksnio gabalėlis
  • Abiejose jo pusėse surastas centras ir vienoje pusėje tvirtai įkaltas darbą sukantis laikiklis. Tuomet mediena dedama į stakles, gerai pritvirtinama, įsitikinama, kad staklės nejudės, nustatomas žemiausias 2000 apsisukimų per minutę greitis.
  • Iš pradžių lengvais, bet tvirtais judesiais iš kvadratinio profilio padaromas apvalus. Tekinant pirmąjį šaukštą tai užtruko ilgiau, dabar tai jau visai lengvas darbas.
  • Priimamas sprendimas dėl šaukšto galvos dydžio, ir vietos. Visada geriau, kai didesni elementai yra variklio pusėje.
  • Apibrėžiamas kotelio siluetas, sugalvojama, kur ir kokie bus ornamentai.
  • Nutekinama iki galutinio plonumo, tuomet viskas nušlifuojama šokinėjant nuo žemiausio grūdėtumo švitrinio popieriaus iki aukštesnio. Pabaigai naudojamas 600 grūdėtumas.
  • Tuomet smulkesniu kaltu galvoje padaromi gilūs grioveliai. Šį žingsnį galima atlikti (ir, tikriausiai, būtų protingiau) prieš šlifavimą. Tai, beje, yra sunkiau nei atrodo – smulkūs kaltai stringa medienoje.
  • Tada galima nupjauti nereikalingus galus ir viską nušlifuoti į stakles įstačius šlifavimo diską.

Darbas labai paprastas, tačiau, jei nesate įgudęs, gali užtrukti apie valandą. Skubėti nėra kur – geriau mėgautis procesu ir džiaugtis į šalis skriejančiomis pjuvenomis. Medaus šaukšto negalima lakuoti ar dengti kitomis medžiagomis – geriau tegul bus natūralus.

Antrasis medaus šaukštas, kuro gamybą matėte vaizdo įraše, yra kiek liaunesnis ir ilgesnis.

Tie, kurie skaitė apžvalgą ar matė nuotraukas dažnai stebisi tekinimu namuose, ant palangės. Jie klausinėja – „Kodėl? Ar ne per daug dulkių? Ką sako kaimynai“. Priežastis iš tiesų yra kitokia nei jie tikisi.

Turiu tuščią garažą, kuriame staklės galėtų dirbti ir valymo po darbo būtų kur kas mažiau. Ant palangės jos atsidūrė tam, kad įrodytų, kad galima tekinti bet kur. Didžioji dalis pjuvenų krenta prie staklių, jas išvalyti nėra sunku. Staklės yra neįtikėtinai tylios, jų darbo nesigirdi kitame kambaryje, kaimynai jų taip pat negirdėjo. Todėl pretekstas „neturiu vietos“ nėra tinkamas – jei tikrai norite, vietos tikrai rasite, o ir pretekstas pasidarbuoti dulkių siurbliu nenueis pro šalį.

Abu šaukštai kartu – galite matyti, kaip visos pjuvenos ir dulkės nusėda greta staklių.

Taigi, šios staklės ir pats hobis yra tinkami visiems, ką vilioja tekinimas ar medžio darbai apskritai. Jos lengvos ir telpa visur, o ir kainuoja visai nedaug. Tikriausiai bėgant laikui jas išaugsite ir užsinorėsite didesnių, brangesnių staklių, tačiau šios puikiai tiks pradžiai, tekinimo malonumo pajautimui.

Kokie bus kiti darbai? Su medaus šaukštais baigta, dabar jau galima pereiti prie originalesnių daiktų. Nors staklės tam nėra pritaikytos irneturi tinkamo griebtuvo, bandysiu jomis išskaptuoti nedidelį dubenėlį, dėžutę, semtuvėlį kavai. Toliau seks įprastas šaukštas, papuošalai, parkeriai ir dar bala žino kas. Kaskart bus bandoma padaryti tai, kas pradedantiesiems ar tokioms mažoms staklėms gali atrodyti neįkandama. Žinoma, apie kitus darbus taip pat galėsite perskaityti Nodum.lt.


Skrundos karinis miestelis: ką ten išvysite, ko tikintis ten važiuoti nereikėtų ir kaip jis atsirado (Video)

Skrundos karinis miestelis: ką ten išvysite, ko tikintis ten važiuoti nereikėtų ir kaip jis atsirado (Video)

Žmones kažkodėl žavi apleisti objektai ir gyvenvietės. Jei jas įmanoma pasiekti, jos visada yra gausiai lankomos turistų, kurie nori pasijausti tarsi vaikštinėtų poapokaliptiniame mieste. Žmonės moka nemažus pinigus, kad nuvyktų į Pripetę, po Černobylio avarijos apleistą miestą, tačiau panašių įspūdžių galima prisigaudyti ir visai šalia, Latvijos viduryje. „Skrunda-1“ – apleista karininkų gyvenvietė, kuria turėtų pasidomėti visi apleistomis vietomis susidomėję žmonės.

Skrundos karinis miestelis buvo pastatytas raketas aptinkančių radarų aptarnaujančiam personalui gyventi. Pirmasis radaras vietovėje pradėjo veikti dar 1968 metais, tačiau tobulėjant karinėms technologijoms jau visai greitai prireikė geresnio, tikslesnio ir platesnį matymo lauką turinčio radaro. Radarų sistemoms prižiūrėti reikėjo nemažo personalo, tame tarpe ir karinės apsaugos. Todėl netoli Skrundos miestelio buvo pradėta karininkų gyvenvietės statyba. 1980 metais joje jau gyveno daugiau nei 6000 žmonių.



Su laiku Skrundoje-1 atsirado mokykla, darželis, kareivinės, keli daugiaaukščiai daugiabučiai, ligoninė, karininkų pirtis, klubas, automobilių dirbtuvės. Šalia gyvenvietės buvo ir dvi slėptuvės, didelis vandens bokštas. Dabar visa tai tik apleisti vaiduokliški pastatai, traukte traukiantys smalsuolius. Tačiau gyventojai iš miestelio išsikraustė ne iš karto sugriuvus Sovietų sąjungai.

Bene dažniausiai fotografuojama vieta: tai – daugiabučiai namai

1994 metais Latvija ir Rusija pasirašė susitarimą, pagal kurį Rusijai buvo leista dar 4 metus naudotis netoliese pastatytais radarais. Po to per 18 mėnesių jie turėjo būti išardyti ir išvežti, nors Rusija dar prašė pratęsti terminą porai metų, kol bus pastatyta radarų sistema Baltarusijoje. 1998 metais, raginamas visų Baltijos šalių vadovų, Borisas Jelcinas iš teritorijos galutinai atitraukė karinį personalą. Patys vertingiausi daiktai iškeliavo į Rusiją, tačiau pats miestelis taip ir liko stovėti.

Latviams tokios žaidimų aikštelės patinka

1995 metais vienas iš pažangiausių Sovietų Sąjungos radarų, buvęs netoli Skrundos, buvo susprogdintas. „Deryal“ sistema buvo pradėta statyti 1984 metais ir, įvairių šaltinių teigimu, niekada taip ir nebuvo pilnai užbaigta. Sprogdinimą dalinai finansavo Jungtinės Valstijos, vykdė viena JAV bendrovė. Reginys sutraukė minias žmonių ir buvo laikomas vienu iš Šaltojo Karo pabaigos simbolių.

Taigi, nuo 1998 iki 2008 metų Skrundos karinis miestelis priklausė Latvijai. Teritorija nebuvo saugoma, todėl ja greitai susidomėjo vagys ir vandalai. Buvo išvogti likę baldai, beveik visi metaliniai daiktai, išdaužyti langai, išplėštos durys. Šiuo metu teritorija priklauso Skrundos savivaldybei ir yra geriau prižiūrima. Už jos lankymą tenka susimokėti – įėjimas kainuoja 4 eurus.




Ką galima pamatyti? Reikėtų pasivaikščioti po daugiabučius. Juose dar galima pamatyti buvusio gyvenimo liekanas, kurios dabar atrodo gana šiurpiai.

Daugiabučiuose dar yra preėjusių laikų liekanų

 

Patys drąsiausi lipa ir į vandens bokštą…

 

…nors tai nebėra saugu.

Teritorijoje yra ir pora požeminių slėptuvių – juose, kaip ir galima numanyti, nėra labai jauku, erzina kvapas ir drėgmė.

Įėjimas į vieną iš slėptuvių

 

Viduje liko nebedaug

 

Futuristiškas apsaugos postas viename iš pastatų

 

Kadaise čia mokėsi vaikai

 

Metalo vagys išnešė beveik viską

 

Ligoninėje galima pamatyti ir neseniai dekoruotų kambarių…

 

Kur ne kur dar mėtosi sovietų ideologijos šiukšlės

 

Prie Skrundos vaizdo ypač dera darganotas oras

Daugiau (ir gražesnių) nuotraukų galima pamatyt Pamiršta.lt galerijoje.

Ar Skrundos miestelį lankyti verta? Tai priklauso nuo jūsų lūkesčių. Nors ši gyvenvietė yra vadinama „Latvijos Černobyliu“, išsikraustymas iš jos nebuvo toks skubotas. Vėliau viską nusiaubė vagys ir vandalai, o ir gamta po truputį pradeda atsikovoti šią teritoriją. Niekas nėra pritaikyta turistų lankymui, todėl ant žemės mėtosi stiklas ir yra nesunku susižeisti į iš sienų kyšantį metalą ar užkliūti už išpuvusių grindų. Dabar tai nėra karinis objektas ir niekas (išskyrus slėptuves) to net neprimena.

Skrunda buvo visiškai apleista 1998 metais

Tačiau, jei norite pajausti poapokaliptinę dvasią, pamatyti, kaip gamta kovoja su žmogaus kūriniais ir išvysti nykstančius žmonių gyvenimo pėdsakus, aplankyti Skrundą tikrai verta. Ypač jei galite atsisakyti minties „O juk galėjo kas nors gyventi“ – nėra prasmės gailėtis nereikalingų okupantų paliktų daiktų.



Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.