Kodėl kino režisierius dirba sėdėdamas būtent tokioje kėdėje?

Sulankstoma režisieriaus kėdė yra vienas iš kino simbolių. Tokias kėdes režisieriai ir aktoriai iš tikrųjų naudoja – tai nėra mitas. Ir dėl to režisieriaus kėdė vaizduojama ir animaciniuose filmuose, atkartojama skulptūrose ir kituose meno kūriniuose. Bet kodėl kino pramonė pamėgo būtent tokias kėdes?

Aišku, tai nėra taisyklė. Taip, režisieriaus kėdė vis dar yra naudojama kine, bet ne visada – kai kurie filmų kūrėjai mėgsta kitokias sulankstomas kėdes. Be to, tokio tipo kėdes su žirkliniu mechanizmu galima sutikti ne tik kino pramonėje. Tiesiog šis pavadinimas prilipo tokio dizaino kėdėms ir padėjo joms tapti vienu iš kino simbolių. Kaip tas senamadiškų projektorių tratėjimas iki šiol leidžiamas kaip fonas kalbant apie filmų kūrimą, taip ir režisierių kėdės dėdamos visur, pabrėžiant, kad tai – tradicija.

Panašios sulankstomos kėdės yra naudojamos vėliausiai nuo 15 amžiaus. Senovės romėnai sulankstomas kėdes su žirkliniu mechanizmu pamėgo dėl jų kompaktiškumo – jas buvo galima pasiimti ir į tolimus žygius. Dažnai tokios kėdės buvo labai puošnios ir jomis naudojosi aukštu socioekonominiu statusu besididžiuojantys romėnai, kurie atsisakydavo sėstis ant žemės.

Iš tikrųjų, režisieriaus kėdės dizainas yra visai paprastas. Viena audinio, dažniausiai medvilnės arba odos, atraiža tampa sėdyne, kita – atlošu. Režisieriaus kėdė yra sulankstoma pakėlus ją už ranktūrių ar sėdynės kraštų – kojos tuomet susiskleidžia tarsi žirklių geležtės. Tokia paprasta kėdės konstrukcija suteikia stebėtinai stabilią sėdėjimo vietą, o pati kėdė išlieka lengva ir labai lengvai transportuojama. Kino pramonėje naudojamos režisierių kėdės vienoje pusėje (dažniausiai dešinėje) turi gilią prisegamą kišenę, kur galima paslėpti scenarijų ar kitus popierius. Savaime aišku, ant kėdės atlošo nugarėlės yra užrašas, nurodantis, kieno tai vieta – aktoriaus, režisieriaus ar kito žmogaus. 

Režisierių kėdės paplito po 1892 metų. Tuomet ruošiantis 1893-iųjų Pasaulinei parodai Čikagoje buvo organizuojami įvairūs dizaino konkursai. Vieną iš jų su tokio dizaino kėde laimėjo baldų gamintojas Gold Medal Camp Furniture. Ši kėdė tuomet buvo apibūdinta kaip nuostabus kasdieniško baldų dizaino pavyzdys ir apie ją rašė ne vienas laikraštis.

Netrukus įsibėgėjęs kino amžius, atrodo, noriai priėmė režisieriaus kėdę. Tiesa, ji taip praminta tik maždaug 20 amžiaus viduryje žmonėms susidomėjus filmų kūrimo užkulisiais. Kino kūrėjams ši kėdė tiko dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, režisieriaus kėdė yra lengva ir kompaktiška. Tai yra labai svarbu, kai tenka judėti iš vienos filmavimo vietos į kitą. Net jei filmavimas vyksta studijoje, lengvi užkadriniai baldai bent jau papildomai neapsunkina darbuotojų. Antra, režisieriaus kėdė iš tikrųjų gali būti labai patogi, ypač lyginant su kitais sulankstomais baldais. Tradicinė režisieriaus kėdė turi ranktūrius, pakopą pėdoms, kišenę scenarijui. Kai kurios režisierių kėdės yra pakankamai aukštos, kad filmavimo dirigentas galėtų geriau apžvelgti sceną, tačiau tas didesnis aukštis tik nežymiai padidina svorį. Galiausiai, dėl medžiagų ir konstrukcijos paprastumo režisieriaus kėdė gali būti visai pigi.

Tradicinės režisierių kėdės buvo gaminamos iš medvilnės ir pušies ar kito spygliuočio medienos. Vėliau paprastą audinį kartais keitė oda, o rėmas buvo gaminamas iš kokio kietmedžio. Dabar pasitaiko ir metalinių bei plastikinių režisierių kėdžių.

Režisieriaus kėdė yra visame pasaulyje garsus dizainas. Kartu su pliauške tai yra vienas iš lengviausiai atpažįstamų ir nemirštančių kino pramonės simbolių. O Gold Medal Chairs vis dar egzistuoja, nors ir priklauso The Lord’s Table korporacijai.