Kodėl automobiliai nebeturi priekinių žibintų valytuvų?

Aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėję automobilių žibintų valytuvai turėjo vieną funkciją – užtikrinti, kad jokie vabzdžiai ar kiti teršalai netrukdys apšviesti kelio. Nors juos turėjo tikrai ne visi automobiliai, tai buvo naudinga funkcija. Ypač žiemą, kai pro šalį lekiantys automobiliai apdrebia ne tik priekinį stiklą, bet ir žibintus.

Priekinių žibintų valytuvai toli gražu nėra vienintelis išnykęs automobilių bruožas. Kadaise labai populiarios teleskopinės antenos dabar irgi retai matomos. Kaip ir vientisos sėdynės priekyje ar maži strypeliai, padėję pajausti šaligatvio bortelį. Beje, jei jau kalbėsimės apie valytuvus, ar kada susimąstė, ar pilotai kartais įjungia valytuvus skrendančiame lėktuve?

Bet priekinių žibintų valytuvai yra kiek keistesnis dalykas, nes, atrodo, niekas jų ir nepasigenda. Žinoma, kartais pro šalį lekiantis automobilis šlapiu sniegu apdrebia visą mašinos priekį ir užtemdo žibintus, bet kada paskutinį kartą jums tai buvo tikra problema? Priekinių žibintų valytuvai Europoje buvo pakankamai populiarūs, bet tik gana trumpą laiką.

Septintajame dešimtmetyje automobilių gamintojai ėmė vis rimčiau žiūrėti į saugumą. Labai spartus automobilių skaičiaus didėjimas keliuose didino ir avarijų skaičių, todėl tapo būtina ieškoti naujų technologijų, galinčių apsaugoti žmones. Be to, saugumas tapo dar viena marketingo kategorija, kurioje gamintojai galėjo ieškoti pranašumų prieš konkurentus. Švedai šioje srityje buvo vieni iš lyderių. Apie Volvo saugumo reputaciją žino daugelis, bet SAAB buvo ne ką mažiau susikoncentravusi į saugumo technologijas.

1968 metais Bosch pristatė žibintų valymo idėją. 1970 metais SAAB pristatė pirmuosius masinės gamybos žibintų valytuvus ir jau kitais metais jie buvo sumontuoti tuomet dar visai jauname 99 modelyje. Tie valytuvai turi įdomų mechanizmą – jie tiesia linija juda pirmyn-atgal, o ne mojuoja arka. Žinoma, SAAB šalia įkurdino ir apiplovimo sistemą. Tuo metu apie žibintų efektyvumo gerinimą Švedijoje buvo aktyviai diskutuojama ir toks SAAB žingsnis tikrai nebuvo atsitiktinis. Tuo keliu netrukus pasuko ir Volvo, ir Švedijos įstatymų leidėjai.

Švedijoje, kur žiemos būna šaltos, žibintų valytuvai prigijo. 1972 metais paskelbta, kad žibintų valytuvai ar bent jau apiplovimo sistemos nuo 1974 metų tampa privalomi visiems naujiems Švedijoje parduodamiems automobiliams. Tai paskatino Švedijos rinka besidominčius automobilių gamintojus diegti žibintų valytuvus. Švedijoje jie tapo standartinės įrangos dalimi, o kitur dažnai buvo siūlomi už papildomą kainą. Pavyzdžiui, Švedijoje parduoti Mercedes-Benz 280 (W123) turėjo žibintų valytuvus, o kitose Europos šalyse jie buvo įtraukti į papildomos įrangos meniu. Net ir Citroën DS Švedijoje turėjo žibintų valytuvus. Kai kurie automobilių gamintojai neieškojo galimybių diegti valytuvų, bet kartais tuo pasirūpindavo patys importuotojai, diegę negamyklines sistemas.

Nors žibintų valymo sistemų mada ir techninis reikalavimas gimė Švedijoje, ir kitose pasaulio vietose automobilių pirkėjai ėmė rinktis šį patogumą. Gamintojai kūrė įvairias sistemas, pritaikytas prie žibintų formų ir automobilio techninių savybių. Štai BMW E30 priekyje turi keturis atskirus žibintus, todėl turėjo turėti keturis valytuvus, kurie lanksčiai prisitaiko prie apvalių žibintų formos.

Daugybė vairuotojų mėgo žibintų valytuvus, bet daug jų ir nekentė. Maži valytuvai greitai susidėvėdavo, o ir varikliukai buvo linkę sugesti. Švedija išlaikė šį reikalavimą iki pat dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai ėmė ruoštis stojimui į Europos Sąjungą. Nors kai kurie gamintojai ir toliau siūlė žibintų valytuvus, jie nebebuvo privalomi ir su laiku praktiškai išnyko. Ilgiau juos išlaikė visureigiai, ypač tie, kurių žibintai vėją pasitikdavo kaip statmena siena. Tik kodėl žibintų valytuvai išnyko?

Kur dingo žibintų valytuvai?

Yra vairuotojų, kuriems patinka žibintų valytuvai. Ypač žiemą. Tai kodėl dabar automobilių gamintojai jų nesiūlo net už papildomą kainą?

Europos Sąjungos reikalavimai nurodo, kad plastikiniai žibintai negali būti brūžinami, nes tai gali pakenkti jų skaidrumui. Anksčiau, kai žibintai buvo gaminami iš stiklo, tai nebuvo kliūtis, bet dabar plastikas dominuoja prieš patvaresnes medžiagas.

Kita priežastis, kodėl žibintų valytuvai išnyko – aerodinamika. Visų pirma, automobilių žibintai dabar yra aptakesni, gražiau įsilieja į bendrą kėbulo siluetą ir taip nekaupia purvo. Beje, valytuvai patys yra neaerodinamiškas sprendimas. Taip, jie maži, bet jų kuriami sūkuriai gali stipriai paveikti automobilio kėbulą glostančius oro srautus. Ir saugumo testuose, kuriuose tikrinamas automobilio nosies draugiškumas partrenkiamiems pėstiesiems bei dviratininkams, jie nepadeda pelnyti taškų. Žinoma, nenaudojami valytuvai gali pasislėpti bamperyje, bet jie savaime yra papildomas kompleksiškumas ir garantinio aptarnavimo problemos, kurių gamintojams nereikia. Automobilių gamintoja deda pastangas, kad atsisakytų ir galinio stiklo valytuvų, kurie įprastai yra naudojami hečbekuose, visureigiuose, universaluose ir panašios formos automobiliuose.

Reikia pridurti ir tai, kad automobilių dizaino mados nuo aštuntojo dešimtmečio stipriai pasikeitė. Anksčiau žibintai buvo keturkampiai arba visai apvalūs – juos valyti buvo lengviau, nei įmantrius šių dienų žibintus.

Bet žibintų švara nėra pamiršta. Dabar egzistuoja žibintų apiplovimo sistemos, kurios, jei veikia tinkamai, vairuotojams kelia mažiau vargo nei judantys valytuvai. Kai kuriems žibintams apiplovimo sistemos yra privalomos.

Kalbant apie žibintus, ar žinote, kodėl anksčiau automobiliai Prancūzijoje naudojo geltonus žibintus? Jie irgi buvo privalomi.