Kodėl rusų ginklus NATO vadina kitais vardais?

Ar žinote, kad MiG-29 naikintuvus NATO vadina Fulcrum? Su-34 čia vadinamas Fullback, Tu-160 – Blackjack, Kalibr – Sizzler ir taip toliau. Praktiškai visi kariniai rusų orlaiviai ir raketos NATO dokumentuose žymimi kitais vardais. Kodėl?

Kalbant apie NATO standartus, ar žinote, kuo ypatinga NATO laikrodžio apyrankė? O kodėl NATO šalys nenaudos ypatingai pažangių japoniškų Type 10 tankų?

NATO svetimiems ginklams turi visą unikalių vardų sistemą. Rusų šturmo lėktuvas Su-25 vadinamas Frogfoot, sraigtasparnis Ka-52 – Hokum B, priešlaivinė raketa P-800 Oniks – Strobile ir taip toliau. Net ir gana paprasti rusiški orlaiviai NATO dokumentuose žymimi kitais vardais. Pavyzdžiui, labai dažnas sraigtasparnis Mi-8, kurį tikriausiai esate matę, vadinamas Hip, o biplanas An-2 – Colt. Aišku, pastarasis karyboje praktiškai nebenaudojamas.

Kinų ginklai NATO sistemoje irgi turi kitus pavadinimus. Pavyzdžiui, ketvirtos kartos naikintuvas Shenyang J-15 vadinamas Flanker-X2, o penktos kartos Chengdu J-20 – Fagin.

Kodėl NATO rusų ir kinų orlaivius vadina kitais vardais? Na, tai prasidėjo šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai užvirė Šaltasis karas. Tiesioginio konflikto grėsmė atrodė labai reali, o karas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos garantuotai būtų tapęs pasauliniu. Fronto liniją tarp NATO, kuri buvo įkurta 1949 metais, ir Sovietų Sąjungos ir jos draugų buvo galima įsivaizduoti gana lengvai.

Ginklų atpažinimas karyboje yra labai svarbus. Visų pirma, aišku, dėl to, kad žinotum, kada virš galvos pasirodo savas, o kada – priešo lėktuvas. Labai svarbu tiksliai raportuoti apie pasirodžiusias grėsmes. Be to, ir taikos metu žvalgyba turi efektyviai perduoti informaciją apie potencialių priešų pajėgas. Čia NATO pavadinimų sistema ir padeda.

Ne visi kariai bus ginkluotės ekspertai, todėl JAV sugalvojo, kad priešų orlaivius ir raketas reikia vadinti žodžiais, kurie neprimintų jokių draugiškų pajėgų naudojamų vardų ir būtų retai girdimi kasdieniuose pokalbiuose. Stresinėje situacijoje esantis karys gali pasimesti per džeržgiančią raciją išgirdęs, kad šalia yra Su-25. Kas tai? Gal koks britų sraigtasparnis, gal amerikiečių lėktuvas, gal prancūzų dronas, gal dvidešimt penkių pėstininkų pastiprinimas – kas pasakys? Bet išgirdęs apie Frogfoot jis iš karto žinos, kad tai – priešo lėktuvas, net jei negalės tiksliai prisiminti, kad būtent Su-25. Kitaip tariant, NATO sukurtos pravardės iš karto ryškiai pažymi priešo techniką, vien iš vardo padeda ją atskirti nuo draugiškų pajėgų orlaivių.

Be to, tame pavadinime užkoduotas ir orlaivio tipas. Jei NATO suteiktas pavadinimas prasideda raide F, tai yra naikintuvas arba šturmo lėktuvas: Frogfoot, Fulcrum, Fagin ir taip toliau. Vienas skiemuo nurodo, kad lėktuvas turi stūmoklinį arba turbopropelerinį variklį. B raide prasideda bombonešių vardai – Blackjack (Tu-160), Bear (turbopropelerinis Tu-95), Backfire (Tu-22M). H raidė žymi sraigtasparnius – Haze (Mi-14), Havoc (Mi-28), Halo (Mi-26). C raide prasideda transporterių pravardės – Curl (An-26), Candid (Il-76), Coaler (An-72), Cossack (didžioji sunaikinta An-225). Skirtingos raidės naudojamos raketoms.

Taigi, NATO vardu sistema tvarkingai į kategorijas sudėlioja priešiškų pajėgų orlaivius, taip šiek tiek supaprastindama komunikaciją mūšio sąlygomis ir pavadinime užkoduodama daugiau informacijos tiems, kurie nėra svetimos ginkluotės ekspertai. Raporte parašyti „Halo“ galima daug greičiau nei „sovietinis sraigtasparnis Mi-26“. Be to, žvalgybos raportus dažnai tekdavo pristatyti ne kariams, o politikams, todėl paprastumas buvo svarbus.

Ši NATO vardų sistema veikė labai gerai, bet nustipus Sovietų Sąjungai iškilo problema – kai kurios naujos NATO šalys irgi naudoja sovietinę techniką. Pavyzdžiui, MiG-29 naikintuvai buvo naudojami Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Taigi, jų vadinimas Fulcrum staiga galėjo tapti klaidinančiu. Tačiau dabar komunikacijų priemonės yra daug geresnės, sovietinių priemonių skaičius draugiškose pajėgose vis mažėja, o ir didelio karo, kur vienodi orlaiviai veiktų abejose pusėse, ilgą laiką nebuvo.